Printer Friendly

What Friedrich Nietzsche's Zarathustra wanted to say: creation and self-creation or how one becomes who one is?/Ka norejo pasakyti Friedricho Nietzsche's Zaratustra: kuryba ir savikura, arba kaip tampama tuo, kuo esi.

Autobiografiniame veikale "Ecce Homo" F. Nietzsche rase: "Tarp mano veikalu manasis Zaratustra uzima ypatinga vieta. Juo as iteikiau zmonijai didziausia dovana, kokios ji iki siol nera gavusi. Si knyga, nuskambanti per tukstantmecius, iskyla ne tik auksciausiai uz visas kitas, kokiu tik yra,--tai tikra aukstikalniu knyga--pats zmogaus faktas yra siaubingai zemiau uz ja,--tai ir giliausia knyga, gimusi is paciu gausingiausiu tiesos gelmiu, tai neissemiamas saltinis, i kuri nuleistas, kiekvienas kibiras iskyla kupinas aukso ir gerio. Eia kalba ne "pranasas", ne koks nors is tu liguistu ir galios siekti pasinesusiu hermafroditu, kuriuos vadina religiju kurejais. <...> Eia kalba ne fanatikas, cia "nepamokslaujama", cia nereikalaujama tiketi: is begalines sviesos gausos ir meiles gilumos varva lasas po laso, krenta zodis po zodzio,--svelnus letumas yra situ kalbu tempas. Toks kalbejimas pasiekia tik isrinktuju isrinktuosius; buti cia klausytoju--su niekuo nepalyginama privilegija; ne kiekvienam duota klausa girdeti Zaratustra..." (Nietzsche 2002: 339-340). Neatsitiktinai sio veikalo paantrasteje F. Nietzsche skelbia, kad si knyga skirta "visiems ir niekam", tarsi tuo paliudydamas, kad tai, kas cia bylojama mislingomis alegorijomis ir vaizdingais palyginimais, gali buti ne kiekvienam suprantama. Kita vertus, kaip jis pats apie save teige, "rasydamas knyga, nori buti ne tik suprantamas, bet lygiai taip pat ir nesuprantamas. Visiskai joks priekaistas knygai, jei kam nors ji atrodo nesuprantama: gal kaip tik to autorius ir sieke--jis nenorejo, kad ji suprastu "bet kas". Kiekvienas save gerbias protas ir skonis, prireikus jam issakyti savo mintis, renkasi sau ir klausytojus. <...> Tuo paaiskinama ir visa subtilesnioji stilistika: ji neprileidzia arti, laiko atokiau, neleidzia "ieiti", suprasti, kaip sakyta, -ir atveria ausis tiems, kurie girdi panasiai kaip mes" (Nietzsche 1995: 297). Ka gi tad norejo mums pasakyti F. Nietzsche's Zaratustra? Kad atsakytume i si klausima ir kiek imanoma adekvaciau suprastume sio veikalo pagrindinio personazo Zaratustros mislingu istarmiu prasme, visu pirma, turime bendrais bruozais aptarti F. Nietzsche's santyki su ankstesne filosofine tradicija ir isryskinti jo novatorisko filosofinio mastymo specifika.

Zaratustra (gr. Zoroastres) buvo senoves persu religijos fundatorius, o Zendavesta--jo biblija. Spejama, kad tai reali istorine asmenybe, gyvenusi septintajame amziuje pries Kristu. Sios religijos serdi sudaro konfliktas tarp sviesos dievo Ahura Mazda (Ormuzd) ir tamsos bei blogio dievo Angra Mainyu (Ahriman). Nesigilinant i sios religijos esme, kur kas idomiau, kaip pats F. Nietzsche apibudino savo heroju. Autobiografiniame veikale "Ecce Homo" jis rase: "Manes neklause, o turejo paklausti, ka vis del to mano lupose, pirmojo imoralisto lupose, reiskia Zaratustros vardas: nes tai, kas sudaro nepaprasta sio perso vieninteliskuma istorijoje, yra visiska priesingybe manajam. Zaratustra pirmasis gerio ir blogio kovoje pamate tikra daiktu varomaji (Getrieb) rata -morales kaip jegos, priezasties, tikslo savaime perkelimas i metafizika yra jo darbas. Bet sitaip paklausus butu jau ir atsakyta. Zaratustra sukure sia lemtinga painiava, morale: vadinasi, jis turi buti tas pirmasis, kuris ja pazista. Ne tik del to, kad jo patirtis cia gerokai ilgesne ir didesne nei bet kokio kito mastytojo <...>. Kur kas svarbiau tai, kad Zaratustra labiau nei bet koks kitas mastytojas yra tiesos pagautas (wahrhaftigheit). Jo mokymas, ir tik jo mokymas, laiko tiesos pagava (Wahrhaftigheit) auksciausia dorybe <...>. Sakyti tiesa ir sauniai laidyti streles-tai yra persiska dorybe.--Ar supranta mane?.. Morales iveikimas ja pacia is tiesos pagavos, moralisto nugalejimas juo paciu, jo priesingybe--manimi-tai mano lupose reiskia Zaratustros vardas" (Nietzsche 1988: Bd. 6, 363-364).

Isidemetina, kad visos Zaratustros istarmes grindziamos izvalga, "kad Dievo nebera, kad jis jau mires" (Nietzsche 2002: 27). Taip pat reiketu konstatuoti fakta, kad pats F. Nietzsche nejaute jokios nostalgijos siai netekciai ar bankrotui. Dar daugiau, "senelio Dievo mirtis" ji netgi dziugino: "Gal mus dar per daug veikia to ivykio artimiausi padariniai--o sie artimiausi padariniai, jo padariniai mums, priesingai, nei butu galima tiketis, visai nera liudni ir temdantys, veikiau tai nauja, sunkiai nusakoma sviesos, laimes, palengvejimo, pralinksmejimo, pradrasejimo, rytmecio ausros rusis... Is tikruju mes, filosofai ir "laisvo mastymo zmones", isgirde zinia, jog "senelis Dievas mire", jauciames kaip naujos rytmecio ausros apsviesti; musu sirdis kupina dekingumo, nuostabos, nuojautu, vilciu, pagaliau horizontas atsiveria mums vel laisvas, nors ir miglotas, pagaliau musu laivai vel gales leistis i jura, plaukti pasitikti bet kokio pavojaus, bet kokia pazinimo siekianciojo rizika vel leidziama; o jura, musu jura, vel plyti pries akis,--galbut dar niekad nebuvo tokios "atviros juros" (Nietzsche 1995: 240). Po Dievo mirties naujai atsiveriancio horizonto laisvuma F. Nietzsche sutapatina su vadinamaja "perspektyvizmo" samprata, neigiancia vieninteli teisinga, tarsi is Dievo poziciju atsiverianti poziuri i pasauli, ir numato poziuriu i pasauli ivairove, t. y. naujai kuriamu interpretaciju ivairove. Kitaip tariant, Dievo mirtis lemia nevarzoma kuryba ir savikura.

Galetume teigti, kad F. Nietzsche's filosofijos pobudi nuleme tikejimo krikscioniskuoju Dievu, taip pat ir pasitikejimo visa vakarietiskojo filosofinio mastymo tradicija bei vertybemis prarastis: "tai, kad pasaulis nera vertas to, kuo tikejome, yra kone pats patikimiausias musu nepasitikejimo galu gale pasiektas supratimas" (Nietzsche 1995: 245). Ivertindamas klasikinio mastymo--nuo Parmenido iki G. Hegelio--paradigma, kuriai budingas "tikrojo pasaulio" (Wahre Welt) ir "tariamojo pasaulio" (Scheinbare Welt) dualizmas bei tikro, protu grindziamo zinojimo, absoliuciosios ir dieviskosios Tiesos siekimas, F. Nietzsche sios paradigmos atzvilgiu pateike pritrenkiancia minti: "Parmenidas sake: "Negalima mastyti to, ko nera"; mes,--teigia Nietzsche,--esame kitame gale ir sakome: tai, kas gali buti mastoma, turi buti fikcija" (Nietzsche 1988: Bd. 13, 332). Tai reiske, kad visa klasikinio mastymo tradicija, ontologiskai grindusi ir garantavusi zmogiskaji zinojima, pasidare nebepatikima, fiktyvi. Klasikinis mastymas, apeliuodamas i grieztus, racionalius loginius proto kanonus, pasauli sudvejino i tikraji (metafizini) ir regimaji (fizini), siule dieviskaji, is absoliutaus centro atsiverianti poziuri i pasauli, kuri laike vieninteliu teisingu. F. Nietzsche sieke parodyti, kad nera ir negali buti vieno vienintelio teisingo poziurio i pasauli, o jeigu tokio poziurio vis delto atkakliai laikomasi, tai butina ji dekonstruoti ir demaskuoti kaip zmogiska, pernelyg zmogiska, t. y. kaip idiosinkrazini. Sia praktika kaip tik ir leme "Dievo mirties" ivykis, kuris taip pat yra ir mineto nepasitikejimo ankstesne mastymo tradicija bei nevarzomos kurybos ir savikuros salyga. "Dievo mirties" ivykis--nors ir lemtingai butina, bet dar nepakankama salyga, leidzianti dekonstruoti Vakaru mastymo monocentriskuma ir taip atverti kelia naujai nevarzomai kurybai ir savikurai. Siuos F. Nietzsche's filosofijai budingus momentus visiskai legitimuoja "valios siekti galios" (der Wille zur Macht) principas.

F. Nietzsche sia savoka vartojo noredamas atsiriboti nuo klasikinio mastymo dualizmo, ir ypac nuo A. Schopenhauerio "valios gyventi" sampratos, prieinancios iki pasyvumo. A. Schopenhaueris parode, kad zmogaus praktine veikla tik tada turi kokia nors prasme, kai samoningai ispazistamas asketiskas gyvenimas (Schopenhauer 1995: 539). Tokiam "valios marinimui" arba pasyvumui F. Nietzsche priespriesino "valia siekti galios", kuria bendriausiu poziuriu suprato kaip gyvenima. F. Nietzsche's teigimu, gyvenimas ir yra "valia siekti galios". Todel "gyvenimas" F. Nietzsche'ei reiskia ne pasyvia askeze, bet aktyvuma: nusavinima, silpnesniojo iveikima, savuju formu primetima, aneksija. Taigi "valia siekti galios", suprasta kaip "gyvenimas", numato dinamizuota, agoniska steigti, kuryba: "Gyvenimas--teigia Nietzsche--is esmesyra nusavinimas, zeidimas, svetimo ir silpnesniojo iveikimas, priespauda, grieztumas, savo formu primetimas, aneksija arba, kalbant svelniausiai, isnaudojimas <...>. Gyvenimas ir y r a valia siekti galios" (Nyce 1991: 467). Matome, kad kategorija "gyvenimas" F. Nietzsche'ei reiskia ne pasyvia askeze, bet aktyvuma, o "valia siekti galios", suprasta kaip "gyvenimas", numato ne sauga, t. y. ne vienos ar kitos isankstines duotos ir nekintamos tvarkos puoselejima, o dinamizuota, agoniska steigti, kurybos ir savikuros, t. y. naujybes steigti, perzengiancia bet kokias ribas ir isankstine tvarka. Galia yra pasaulio genealoginis pradas: visi reiskiniai kyla is "valios siekti galios", jie yra jos apraiskos. F. Nietzsche's "valia siekti galios" numato pirmaprade skirti, o tapatybe ar substancialumas tera tik isvestinis ir antrinis dalykas. "Valia siekti galios" numato poziuri, kuriam anapus fenomenu near jokio valios substancialumo arba "daiktu paciu savaime" egzistavimo, poziuri, kuriam nera jokiu "faktu savaime": "Faktu nera, tik interpretacijos" (Nietzsche 1988: Bd. 12, S. 375). Kalbant apie F. Nietzsche's "valios siekti galios" samprata, pirmiausia butina pabrezti, kad "valia siekti galios" nera kieno nors nuosavybe (pvz.: asmens, klases, valstybes ir t. t.). Ji greiciau yra tam tikra realizuojama strategija, todel analizuoti ja reikia ne tiek turejimo, kiek veiklumo, ne pasisavinimo, bet technikos, funkcionalumo terminais. Antra, "valia siekti galios" nera nukreipta i koki nors globalu, visa apimanti metafizini ar socialini taskini centra (pvz., i Ego, valstybe ir t. t.). Siuo aspektu ji yra ne globali, o visada tik lokali. Taciau kitu aspektu "valia siekti galios" nera lokali ir lokalizuojama, nes yra difuzine, is visur spinduliuojanti: "Kur gyvasti aptikti man pavyko, visur radau troskima galios (der Wille zur Macht -aut.); ir netgi tarno valioje as pastebejau nora virsininku buti" (Nietzsche 2002: 127). Trecia, "valia siekti galios" nera ir kieno nors savybe, kuri charakterizuodama tuos, kas ja pasizymi (pav., valdanciuosius), skirtu nuo tu, i kuriuos ji nukreipta (pvz., paklustanciuosius)." "Galia" yra ne savybe, bet santykis, nes ji realizuojama per--aktyviaja ir reaktyviaja--jegas. "Valios siekti galios" realizavimas pasireiskia dvieju skirtingu jegu--aktyviuju ir reaktyviuju--tipais. Keliant "valios siekti galios" ir siu jegu santykio klausima, reiketu akcentuoti du momentus. Pirma, budama jegas gimdanciu ir skirianciu pradu, "valia galiai" "determinuoja" kokybiskai skirtinga aktyviuju ir reaktyviuju jegu santyki. Antra, ji savaip slypi siose jegose ir pati yra ju determinuota. "Galios valia" ir rodo, ir pati pasirodo: rodo jegu skirti ir pati pasirodo tik sioje "skirtyje". Kitaip tariant, "valia siekti galios" numato ne tapatybe, bet skirti, ji skirtingai pa(si) rodo. Rodydama(si) ji rodo ne tiek save pacia, kiek jegu santyki, ju kokybiska skirtinguma -aktyvuma ir reaktyvuma. G. Deleuze taikliai pastebejo, kad F. Nietzsche'ei "valia siekti galios yra diferencinis pradas, genealoginis pradas, kuris determinuoja vienos jegos santyki su kita jega ir suteikia joms kokybe. <...> Jegu genezes arba produkcijos poziuriu, valia siekti galios determinuoja santyki tarp jegu, bet savo pacios pasireiskimu poziuriu, ji yra determinuota siu saveikaujanciu jegu. Valia siekti galios visada vienu ir tuo paciu metu yra ir determinuota, ir determinuojanti" (Deleuze 1983: 61-62). Ji gimdo "skirti" tarp jegu ir pati gimsta "skirtyje", determinuodama aktyviuju ir reaktyviuju jegu skirtinguma. Aktyvuji jegos tipa nuo reaktyviojo skiria tai, kad aktyvumas prasideda teigianciomis, pozityviomis prielaidomis. Pavyzdziui, teiginys "As esu geras, todel tu esi prastas (Schlecht)" prasideda pozityvia, teigiancia prielaida: "As esu geras ...". Siomis prielaidomis prasidedanti akta F. Nietzsche vadino Taip sakymu. F. Nietzsche's Zaratustra yra Taip sakytojas par exelance. Sis aktas F. Nietzsche's ir buvo siejamas su "gyvenimo" teigimu, saves slovinimu, kuryba ir savikura. Priesingai, reaktyviajam jegos tipui yra budingos negatyvios, neigiancios prielaidos. Pavyzdziui, teiginys "Tu esi blogas (ssose), todel as esu geras" prasideda negatyvia prielaida: "Tu esi blogas ...". Tokia prielaida prasidedanti akta F. Nietzsche vadino Ne sakymu. Sis aktas buvo, pasak F. Nietzsche's, budingas visam klasikiniam ir krikscioniskajam mastymui, kuris sake Ne "gyvenimui", ir, kaip matysime, siekdamas vadinamosios "sielos ramybes", tam tikru atzvilgiu izoliavosi nuo kurybiskumo.

Pats F. Nietzsche, kalbedamas apie galia, "aukstino aktyvuji jegos tipa, o tokia nevarzoma galia grindziamas kurybos ir savikuros gyvenimas neatsiejamas nuo to, ka jis pavadino "priesiskumo sudvasinimu": "Priesiskumo sudvasinimas. Jis grindziamas tuo, kad aiskiai suvokiama, kaip svarbu tureti priesu: zodziu, kad elgiamasi ir sprendziama priesingai, negu buvo elgiamasi ir sprendziama iki tolei. Visais laikais Baznycia trosko sunaikinti savo priesus, o mes, imoralistai ir antikristai, manome, jog mums naudinga, kad Baznycia egzistuoja ... Net politikoje priesiskumas dabar pasidare labiau sudvasintas--daug protingesnis, daug apdairesnis, daug nuolaidesnis. Beveik kiekviena partija savisaugos interesa sieja su tuo, kad visiskai nenusilptu priesinga partija; tas pats ir didziojoje politikoje. Kiekvienam naujam dariniui, tarkim, naujai karalystei, priesai reikalingesni negu draugai: tik priestaroje ji jauciasi esanti butina, priestaroje ji tampa butina ... Ne kitaip mes ziurime i "vidaus priesa": ir cia priesiskuma mes sudvasinome, ir cia suvokeme joverte. Esame kurybingi tik turedami daug priesybiu; liekame jauni tik todel, kad siela nesiilsi, netroksta ramybes ... Niekas mums nera taip svetima, kaip tas anu laiku "sielos ramybes" troskimas, krikscionisk a s troskimas; niekas mums nekelia tiek mazai pavydo, kaip moraline karve ir riebi ramios sazines laime. Kai atsisakoma karo, atsisakoma ir didzio gyvenimo ..." (Nyce 1991: 522-523). Ne sielos ramybe, bet priesiskumas ir karas F. Nietzsche'ei yra kurybos ir savikuros terpe. Butu galima teigti, kad cia F. Nietzsche savaip interpretuoja Herakleita, kuris teige, kad "karas yra visuotinis, ir teisybe--vaidas, ir viskas gimsta per vaida ir elgiasi pagal ji", "karas--visu tevas, visu karalius; ir vienus atskleide kaip dievus, kitus kaip zmones, vienus vergais padare, kitus--laisvaisiais" (Herakleitas 1995: 39, 41). Jei sias herakleitiskas istarmes interpretuotume F. Nietzsche's filosofijos kontekste, tai galetume teigti, kad tai, ka paprastai ivardijame kaip Tiesa, nera jokia isankstine transcendentine duotis. Tiesa, kaip ir visa kita, greiciau yra ne surandama ar atrandama, bet israndama arba sukuriama pirminiame kare (gr.--polemos), suprastame kaip F. Nietzshe's minimas "priesiskumas". Ir priesingai, tai, ka F. Nietzshe pavadino "sielos ramybe", galetume ivardinti kaip taika, santarve. Kas loginiu aspektu yra pirmiau, kas sudaro taisykle, o kas jos isimti: karas ar taika, gincas ar sutarimas, priesiskumas ar sielos ramybe? Be abejones, F. Nietzsche'ei karas, gincas, priesiskumas yra pirminiai, o taika, sutarimas ir sielos ramybe--antriniai ir salutiniai lydintys procesai. F. Nietzsche nori pasakyti, kad kiekvienas darinys, koks jis bebutu -vertybe, tapatybe, poziuris ir t. t.--sukurtas arba isteigtas pirmapradeje kovoje, gince.

Pasak F. Nietzsche's, istorijos tekmeje ar begant gyvenimui polemiskai sukurti individualus ar kolektyviniai dariniai gali numatyti vienokia ar kitokia santarve arba taiku buvi, suprasta kaip "sielos ramybe". Taciau tokie ramus ir taikus dariniu buviai yra laikini, o ne permanentiski. F. Nietzsche pabrezia, kad kiekvienas sukurtas darinys gali buti uzgincytas naujo darinio, ir taip be pabaigos. Dievas mire -nera jokios transcendentines ir nekuriamos arbitralios instancijos, gebancios kontroliuoti nevarzoma visa ko per(si)kurima. Nera ir negali buti jokios amzinosios taikos (I. Kantas), amzinosios "sielos ramybes": kiekviena taika yra pazadetas kraujas ...

Tai, kas cia aiskinta, tiesiogiai susije su "Zaratustroje" minimais trimis dvasios virsmais: kaip "ji pavirto i kupranugari, kaip tas paskui -i liuta, ir kaip galop is liuto vaikas pasidare" (Nietzsche 2002: 41). Metafora "kupranugaris" simbolizuoja tradiciniu, krikscionisku vertybiu nasta, klusniai ir nuolankiai nesama. Eia viska lemia imperatyvas--"Tu privalai". Butent sia "nasta" F. Nietzsche visa savo esybe sieke nusimesti, nes ja suprato kaip zmogaus nusizeminima, kaip supanasejima su klusnia vienmintiska "banda", kaip zmogaus kurybines laisves slopinima ir pasaulio ivairoves neteiseta atmetima ir paniekinima. Siai "nastai" nusimesti reikalingas "liutas": "Naujas vertybes kurti--to dar liutas neistengia; bet laisve kurti sau naujai kurybai--tam liutas galios nestokoja. Sau laisve iskovoti, taip pat ir pareigai pareiksti sventa "ne": stai kam, o, broliai, liuto reikia" (Nietzsche 2002: 42). Imperatyva "Tu privalai" jau keicia imperatyvas "As noriu", kuri F. Nietzsche suprato kaip neatimama teise kurti naujas vertybes. Taciau vien tik noro ir teises naujai kurybai dar nepakanka. Tam reikia tureti "galios", kuria, kad ir kaip keista is pirmo zvilgsnio pasirodytu, simbolizuoja "vaiko" metafora: "Mat vaikas--nekaltybe, uzmirsimas, pradzia nauja, tai zaismas, ratas, riedantis savaime, tai judesys pirmasis, tai sventas pritarimas. Tikrai, o, broliai mano, kurimo zaismui reikia pritarimo svento, dabar savosios valios dvasiai reikia, igyti savaji pasauli praradusiajam reikalinga" (Nietzsche 2002: 43).

Matome, kad metafora "vaikas" F. Nietzsche's filosofijoje simbolizuoja naujybes atsiradima, nepaliaujama kurima to, ko niekada dar nebuvo praeityje, nera dabartyje, bet kaip siekiamas idealas ar vizija gali buti tik ateityje. "Zaratustroje" si ateities vizija tai--antzmogio vizija. Nuolatine kuryba, teisingiau savikura, yra neatsiejama nuo "valios siekti galios". "Tikrieji filosofai yra isakinetojai ir istatymu leidejai; jie sako, "kaip turi buti!", jie nustato zmogaus "kur link?" ir "kodel?" ir naudojasi parengiamaisiais visu filosofijos darbuotoju, visu praeities nugaletoju darbais,--jie tiesia kurybine ranka i ateiti, ir viskas, kas yra ir buvo, jiems tera priemone, irankis, kujis. Ju "pazinimas" yra kuryba, ju kuryba yra istatymleidyste, ju tiesos valia yra galios valia" (Nietzsche 1991: 418).

F. Nietzsche's teigimu, ziurint is krikscioniskojo Vakaru mastymo poziciju, "zmoguje susilieja kurinys ir kurejas" (Nyce 1991: 430). Tai reiskia, kad autorefleksijos akte save mes aptinkame kaip Dievo (kurejo) "kurinius" su visais jo privalomais priesakais (minetasis "Tu privalai"). Taciau F. Nietzsche akcentuoja, kad "kurejas" greiciau yra ne Dievas, o pats zmogus. Kitaip tariant, zmogus, kaip vaizdingai sako F. Nietzsche, yra "skulptorius, kujo tvirtumas", todel bet kokia uzuojauta, skirta Dievo "kuriniui zmoguje", F. Nietzsche'ei yra menkavertis dalykas, nes ji skirta tik tam, kas is tikro "turi buti formuojama, lauzoma, kalama, plesoma, kaitinama, deginama" (Nyce 1991: 430). Kuryba, kuriai aprasyti F. Nietzsche pasitelkia "filosofavimo kujo" metafora, susijusi su senu formu ir ivaizdziu griovimu ir ieskojimu nauju: "Bet prie zmogaus mane vis traukia -mana karsta valia kurybos; taip traukia prie akmens ir kuji. Ak, zmones jus! Akmenyje paveikslas miega, paveikslas tai paveikslu! Kaip gaila, kad kieciausiame, slyksciausiame akmenyje jisai miegoti turi! Dabar inirses mano kujis kalejima ta dauzo. <...> Pabaigti ta paveiksla noriu: seselis pas mane atslinko--tyliausias ir lengviausias atslinko pas mane seselis! Tai antzmogio grozybe atejo kaip seselis" (Nietzsche 2002: 100).

"Antzmogi" reiketu labiau suvokti kaip vizija ar idealuji tipa. F. Nietzsche's "antzmogis" neturi nieko bendro su brutalia fizine jega, stipriais raumenimis. Tai vizija, kuria F. Nietzsche regejo taip, kaip skulptorius dar netasytame akmens luite gali regeti busima idealu pavidala. Toks regejimas yra susijes su "valia siekti galios", kuri, budama tuo, kas nuolat turi iveikti pats save, sutampa su nuolatine savikura, t. y. naujo kurimu ir sio kurinio perkurimu. Stai kaip apie tai kalba pats F. Nietzsche: "Kur gyvasti aptikti man pavyko, visur radau troskima galios. <...> Stai tokia paslapti man pats gyvenimas pasake: "Matai,--kalbejo jis,--esu as tai, kas pats save iveikti visados privalo. Tiesa, jus tai vadinate kuryba arba verzimusi i tiksla, auksti, toli, ivairove! Bet visa tai yra tas pats ir viena paslapti teturi. Verciau i prazuti nueisiu, negu atsizadesiu sito viena; is tikro, kur zutis, kur lapai krenta, ten gyvastis save aukoja--del galios viespatauti. <...> Ir ka kuriu, ir kaip sukurta myliu--vis tiek netrukus tam ir meilei savo turiu pasidaryti priesu: tokia yra valia manoji" (Nietzsche 2002: 127-128).

Paskutines sios istraukos eilutes apie "priesa" susijusios su apmastymais apie "kara ir karius": "As tokius jus matyti noriu, kurie vis prieso iesko: pirmiausia savo prieso. <...> Jus savo prieso turite ieskoti, kariauti savo kara--ir uz savas idejas! <...> Jus taika turite myleti kaip priemone naujiems karams: ir trumpa taika--daug stipriau nei ilga. <...> Juk karas ir drasa daugiau didziu darbu yra nuveike nei artimojo meile" (Nietzsche 2002: 62). Meiles artimajam tematika toliau kritiskai pletojama skyrelyje "Apie artimo meile". F. Nietzsche Zaratustros lupomis klausia: "Ar as kvieciu jus artima myleti? As patariu verciau nuo artimojo begti, o savo meile tolimajam skirti! Uz meile artimui vertesne meile tolimajam ir busimajam; taciau uz meile zmogui man dar vertesne meile daiktams pasaulio. <...> O, broliai mano, ne artima kvieciu myleti, kvieciu myleti tolimaji" (Nietzsche 2002: 75-76).

Sias F. Nietzsche's mintis apie nuolatini "kara", abejinguma artimajam ir meile tolimajam be galo svarbu tinkamai suprasti. Is tikruju tai labai subtilus zmogiskosios vidujybes arba tiesiog kurybiskos patirties aprasymas: "karas" cia pirmiausia suvokiamas kaip kurybine kova su paciu savimi, kaip nuolatine saves iveika, savikura. Panasiai ir raginimas nusigrezti nuo "savo artimo" prilygsta raginimui nusigrezti nuo musu paciu, kokie esame, t. y. nesusieti saves viena karta ir visiems laikams su savo iprociais ir vaizdiniais, nes kiekvienas toks susiejimas--kalejimas, dvasios mirtis. Pasak F. Nietzsche's, "butina save isbandyti <...> laiku. Nedera vengti isbandymu, nors galbut tai yra visu pavojingiausias zaidimas, nors esi isbandomas tik pries pati save kaip liudininkas ir teisejas. Reikia prie nieko neprisiristi, net prie paties mylimiausio zmogaus: kiekvienas zmogus--kalejimas, taip pat ir kampas. Neprisiristi prie tevynes, net jeigu ji kencia ir prasosi tavo pagalbos,--nuo triumfuojancios tevynes nusisukti yra lengviau. Neprisiristi prie uzuojautos, net jei gailimasi aukstesniuju zmoniu, atsitiktinai isvydus ju retai rodoma kancia ir bejegiskuma. Neprisiristi prie mokslo, net jei jis vilioja mus brangiausiais, is paziuros butent mums issaugotais lobiais. Neprisiristi ir prie savo issivadavimo, prie tos saldzios tolumos ir svecios salies paukscio, skrendancio vis auksciau, kad daugiau matytu apacioje (pavojus, tykantis skrendancio). Neprisiristi prie savo dorybiu ir netapti kokio nors vieno bruozo, pavyzdziui, svetingumo, auka--didziausias pavojus kilnioms, turtingoms sieloms, kurios dalija save islaidziai, beveik abejingai, ir liberalumo dorybe pavercia yda. Reikia moketi saugotis,--tai sunkiausias nepriklausomybes isbandymas" (Nyce 1991: 352).

Todel myleti "tolimaji"--reiskia geisti, myleti tai, kuo dabar dar nesu, bet save iveikes galiu tapti ateityje, t. y. savo Kitu. Manasis Kitas--tai antzmogis, idealus siekis ir net lemtis buti kitokiu nei buvau, "pradzia nauja, tai zaismas, ratas, riedantis savaime, tai judesys pirmasis, tai sventas pritarimas" (Nietzsche 2002: 43). Toks zmogiskosios vidujybes, arba patirties aprasymas, yra pacios naujybes radimosi salyga. Kaip matome, kuryba ir savikura, pasak F. Nietzsche's, ne tik neigia "sielos ramybe" ir tokiu budu numato tik pirmapradi "priesiskuma", kara, bet ir kurianciosios samones "neprisirisima" prie jau esamu sukurtu kuriniu. Siuo aspektu galima teigti, kad nyciskai suprasta kuryba ir savikura is esmes paneigia ir nostalgiskos samones galimybe. Kurybinga samone, F. Nietzsche's teigimu, nera nostalgiska. Ji nieko nesiilgi, ji orientuota ne i praeiti (vertinga tai, kas buvo), bet i ateiti (vertinga tai, kas dar gali buti sukurta). Svarbu ir tai, kad tokia nenostalgiska kuryba neigia ir bet kokio galutinio tikslo pasiekimo galimybe: "Zmogus--jis tuo be galo didis, kad tiltas jis yra, o ne joks tikslas: ir jeigu verta zmoguje ka nors myleti, tai butent tai, kad jis yra ejimas ir zlugimas" (Nietzsche 2002: 30).

Kurybai ir savikurai, pasak F. Nietzsche's, ne tik yra svetimas galutinio tikslo siekimas, bet ji nenumato ir jokio substancialaus subjekto, t. y. veikejo: "substrato" nera; uz "buties" neegzistuoja joks darymas, veikimas, tapimas; "veikejas" prie veiksmo tera tik prikurtas--vyksmas yra viskas" (Nietzsche 1996: 270). Taciau cia iskyla problema. Jei kuryba ir savikura, viena vertus, kaip mateme, nenumato galutinio tikslo (rezultato), o, kita vertus, neigia subjekto (kurianciojo, veikianciojo) substancialia esme, tai kaip su sia nuostata suderinti kita jo paties daznai kartojama, dar kadaise senoves Graikijos poeto Pindaro issakyta, nuostata, kad "butina tapti tuo, kuo esi (vok.--"du sollst der werden, der du bist?") (Nietzsche 1995: 188). Veikale "Linksmasis mokslas" F. Nietzsche siulo "apsiriboti savo nuomoniu ir vertinimu gryninimu ir kurti naujas verciu hierarchijas", o del moralines musu poelgiu vertes nebelauzyti galvos (Nietzsche 1995: 230). Siulo "spjauti i visus pliauskalus apie vieni kitu moraluma", palikti "tuos plepalus ir sita prasta skoni tiems, kurie neturi daugiau ka veikti, kaip stengtis dar siek tiek islaikyti praeiti, ir kurie nepriklauso dabarciai". Mes, teigia F. Nietzsche, "norime pasidaryti tokie, kokie esame,--nauji, nepakartojami, neprilygstami, patys sau leidziantys istatymus, patys save kuriantys!" (Nietzsche 1995: 230). Veikale "Stai taip Zaratustra kalbejo" fraze "buk savimi" (vok.--"sei du selbst") tampa daugeli Zaratustros istarmiu lydinciu leitmotyvu.

Fraze "butinai tapk tuo, kuo esi" tampa isties problemiska todel, kad F. Nietzsche, pirma, neigia perskyra tarp stabilios, nekintamos "buties" ir "tapsmo", o, antra, todel, kad nepripazista egzistuojant jokios teisetos savasties kaip substancialaus subjekto. Kaip imanoma reikalauti is saves ir siekti "tapti tuo, kuo esi", jei nera subjekto, jei "veikejas" prie veiksmo tera tik prikurtas, jei kiekvienas vienaip ar kitaip save identifikuojantis ir sau kokybes teikiantis subjektas yra neteisetas isradimas, prasimanymas, ismone? Neigdamas substancialuma ir redukuodamas agenta "As" tik i totalius kiekybinius veiksmus ("darymus"), F. Nietzsche dar karta cia pasitelkia savaja antisubstancialistine der Wille zur Macht samprata, pagal kuria kiekvienas darinys tera tik galios afektas, pasireiskiantis jau minetose--aktyviojoje arba reaktyvioje--jegose. Butent todel F. Nietzshe's fraze "tapk tuo, kuo esi" neturetu buti suprasta kaip siekiamybe izvelgti ar atpazinti kokia nors, pavyzdziui, platoniskai "uzmirsta", pirmaprade ir nekintama substancialia kurianciojo subjekto esme. Kalbant F. Nietzsche's terminologija, galima teigti, kad fraze "tapk tuo, kuo esi" reiskia tik poreiki iki krastutinumo suintensyvinti bei manifestuoti kokybiskai neapibreztoje savastyje kurybiskai besireiskiancias "galios" aktyviasias jegas (savasias nuomones bei vertinimus), tokiu budu kurti naujas vertybiu hierarchijas, ir nieko daugiau. Kitaip tariant, fraze "tapk tuo, kuo esi" nenumato jokios uzuominos i stabilia substancialia esati ar savasti. Sios frazes prasme galima butu suprasti pasitelkus nepaprastai itaigu ir metaforiska aprasyma apie intensyvu sielos "bangavima". Fragmente, pavadintame "Valia ir banga", F. Nietzsche rase: "Kokia godi atsirita sita banga, tarsi turedama kazkoki tiksla! Kaip siaubingai skubiai ji sulenda i slapciausius uoletu tarpekliu kampelius! Atrodo, kad ji nori kazka aplenkti; atrodo, tarsi ten butu paslepta tai, kas vertinga, nepaprastai brandu.--Ir stai ji grizta, siek tiek leciau, visa pabalusi is susijaudinimo,--gal nusivylusi? Bet jau arteja kita banga, godesne ir labiau laukine, negu pirmoji, ir jos siela kupina lobiu ieskotojos paslapciu ir troskimu. Taip gyvena bangos--taip gyvename mes, norintieji!--daugiau nieko nesakysiu" (Nietzsche 1995: 213).

Iteikta 2010-12-20; priimta 2011-01-20

doi: 10.3846/coactivity.2011.04

Literatura

Deleuze, G. 1983. Nietzsche and Philosophy. London: The Athlone Press.

Herakleitas. 1995. Fragmentai. Vilnius: Aidai.

Nietzsche, F. 1996. Apie morales genealogija. Vilnius: Pradai.

Nietzsche, F. 1988. Kritische Studienausgabe in 15 Einzelbanden. Hrsg. von G. Colli und M. Montinari. Berlin, New York.

Nyce, F. 1991. Rinktiniai rastai. Vilnius: Mintis.

Nietzsche, F. 1995. Linksmasis mokslas. Vilnius: Pradai.

Nietzsche, F. 2002. Stai taip Zaratustra kalbejo. Vilnius: Alma Littera.

Schopenhauer, A. 1995. Pasaulis kaip valia ir vaizdinys. Vilnius: Pradai.

Sils Maria (1) Sedejau eia ir laukiau vis--kas bus: Anapus gerio, blogio,--ir blausus Zvelgiau i ezera, medzius. Zaidziau as su laiku jo zaidimus. Tik stai--nebetikiu akim staiga--Praejo pro mane Zaratustra... (Princo Vogelfrei'o dainos) F. nietzsche

(1) Sils Maria--gyvenviete siaures Italijoje, kur F. Nietzsche megdavo atvykti pagyventi ir padirbeti. Kaip tik eia 1881 m. rugpjueio men. bevaikstant miskingomis tos vietoves apylinkemis, ties Silvaplano ezeru, atejo i galva veikalo "Stai taip Zaratustra kalbejo" koncepcija.

Arunas Mickevicius

Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Filosofijos ir politologijos katedra, Sauletekio al. 11, LT-10223 Vilnius,

Lietuva El. pastas arunas_mickevicius@yahoo.com
COPYRIGHT 2011 Vilnius Gediminas Technical University
No portion of this article can be reproduced without the express written permission from the copyright holder.
Copyright 2011 Gale, Cengage Learning. All rights reserved.

Article Details
Printer friendly Cite/link Email Feedback
Author:Mickevicius, Arunas
Publication:Coactivity
Article Type:Essay
Geographic Code:4EXLT
Date:Mar 1, 2011
Words:4059
Previous Article:Transformations of rituals in contemporary lithuanian art/Ritualu perkurimas siuolaikiniame lietuvos mene.
Next Article:Autopoiesis as self-creation and the source of creation/Autopoiesis kaip savikura ir kurybos istakos.
Topics:

Terms of use | Privacy policy | Copyright © 2020 Farlex, Inc. | Feedback | For webmasters