Printer Friendly

The meaning of good will to understand in H.G. Gadamer's philosophical hermeneutics/Hanso Georgo Gadamerio filosofine hermeneutika IR geros valios suprasti prasme.

H. G. Gadameris savo vadinamosios filosofines hermeneutikos sampratos aktualuma siejo su praktine butinybe suprasti humanitariniu ir is dalies socialiniu mokslu prigimti. Akivaizdu, kad kokiu nors istoriniu faktu prasmes mums nera duotos betarpiskai. Istoriniai faktai yra uzfiksuoti istoriniuose saltiniuose. Ar suprantantysis, besistengdamas suprasti praejusia epocha arba apskritai Kita, gali nustatyti objektyvia tiesa, kaip buvo is tikruju? Ar jis neprimeta suprantamojo atzvilgiu to, kas pastarajam nebudinga? Ar galima istoriniam supratimui taikyti objektyvumo kriterijus? Bandydamas atsakyti i siuos ir panasaus pobudzio klausimus, H. G. Gadameris pazymejo, kad jie savaip rupejo dar F. D. E. Schleiermacheriui ir W. Dilthey'ui. Taciau nei pirmojo romantinis, nei antrojo metodinis budai siekiant prasmes supratimo H. G. Gadameriui nebuvo priimtini. Kalbedamas apie istorijos supratima, vadinamaja istoriko metodine istorine samone jis priesino hermeneutinei istorinei patirciai, o kalbedamas apie mena ir jo supratima, estetine samone priesino hermeneutinei meno patirciai. H. G. Gadameris pirmiausiai apeliavo i heidegeriska supratimo kaip zmogaus buvimo budo, t. y. supratimo kaip vieno is in-der-Welt-Sein momentu, traktavima. Tai reiske, kad zmogaus buvojimas pasaulyje (M. Heideggerio prasme) H. G. Gadamerio hermeneutikoje tapo istorisku, laikisku zmogaus buvojimu pasaulyje. Mineta istorine patirtis tuomet sutampa su tokia samones pozicija, kai pats suprantantysis jau is pat pradziu aptinka save kaip buvojantiji ir priklausantiji (Zugehorighkeit) istorinei tradicijai (Uberlieferung), perzengianciai subjekto subjektyvuma. Todel ir pati hermeneutini supratimo procesa reikia traktuoti ne kaip subjekto, besiremiancio ivairiomis metodologinemis taisyklemis, veikla, bet kaip paties suprantanciojo dalyvavima ir isitraukima i istorine tradicija, istorini tradicijos vyksma. Rysys tarp suprantanciojo ir suprantamojo (tradicijos) nera nei objektinis, nei epistemologiskas, bet intencionalus ir ontologiskas. Ontologini rysi H. G. Gadamerio filosofineje hermeneutikoje konkretizuoja prietaro (Vorurteile) arba isankstinio sprendimo samprata, kurioje H. G. Gadameris argumentuotai parode, kad bet koks dalykinis supratimas visada yra paremtas suprantanciojo isankstiniais sprendimais. Neimanoma, pasak H. G. Gadamerio, ka nors suprasti is absoliutaus, ne situatyvaus, neprietaringo tasko. Taciau tai nereiskia, kad pats suprantantysis, kuris stengiasi suprasti kokio nors dalyko prasme, tiesiog ja laisvai isteigia, besiremdamas savaisiais disponuojamais isankstiniais sprendimais. Tokia strategija numatytu ne hermeneutine, bet uzdara, narciziska, metodologine--besiremiancia tik savo pacios susikurtomis taisyklemis--samone. Patys isankstiniai sprendimai, kuriais hermeneutine samone remiasi ir nesiremti negali, suprantamojo dalyko (pvz., kokio nors teksto, meno kurinio, istorinio fakto ir bet kokio kulturinio artefakto apskritai) atzvilgiu gali buti legitiminiai ir nelegitiminiai. Hermeneutinei suprantanciojo samonei H. G. Gadameris kelia uzdavini atskirti teisetus isankstinius sprendimus nuo neteisetu. Si uzdavini gali realizuoti tik Kitybei atvira samone. "Atvirumas kito ar teksto nuomonei,--teigia H. G. Gadameris,--visuomet reiskia ir tai, kad kito nuomone lyginama su savo nuomoniu visuma, o savo nuomone--su kito ar teksto nuomone. <...> Tas, kas nori suprasti, is pat pradziu nepasiduos savo isankstines nuomones atsitiktinumui ir nebus kurcias teksto nuomonei. <...> Norintis suprasti teksta veikiau bus pasiruoses, kad sis jam kazka pasakytu. Todel hermeneutiskai islavinta samone issyk bus imli teksto kitokybei (Andersheit). <...> Reikia buti isisamoninusiam savo isankstini sprendima, kad pats tekstas galetu parodyti savo kitybe ir igyti galimybe priespriesinti savo dalykine tiesa musu isankstinems nuomonems" (Gadamer 1999c: 30). Matome, kad mineto uzdavinio suvokti, ar musu isankstiniai sprendimai yra teiseti ar neteiseti, salyga yra ne pacios samones plotme, ne mano paties vidujybe, ne As, bet Kitas.

Tokia hermeneutiskai islavintos samones strategija numato savita hermeneutines patirties struktura, kuria H. G. Gadameris analogijos budu lygina su pokalbio struktura: strukturinis santykis tarp suprantanciojo ir suprantamojo yra analogiskas strukturiniam santykiui tarp As ir Tu, kai Tu siekiamas suprasti jo kitokybeje ir nepakartojamume. Todel hermeneutine patirtis ir santykio tarp As ir Tu struktura turi buti tokia, kad As, kuris stengiasi suprasti, visada butu atviras Tau. Pokalbyje tokia hermeneutines samones atvirybes Kitam struktura numato ir reiskia galimybe Kitam duoti ka nors pasakyti, o paciam suprantanciajam isgirsti tai, ka sako jam Kitas. H. G. Gadameris pabrezia, kad atvirumas Kito ar teksto nuomonei reikalauja pripazinti tai, kad as kaip suprantantysis turiu skaitytis su Kito kitokybe, jeigu noriu ja suprasti. Cia aptariama hermeneutine samones strukturos tematizacija "Tiesoje ir metode" H. G. Gadameris tiesiog vadina samones loginio atvirumo strukturos tematizacija. Pastaraja velesniuose savo tekstuose ivardijo kaip paties suprantanciojo gera valia suprasti: "taigi visur, kur siekiama susikalbeti, prielaida yra gera valia" (Gadamer 1999a: 183). Kaip matysime veliau, si gadameriska suprantanciojo geros valios nuostata ir issauke J. Derrida kritini vertinima. Todel mums svarbu issiaiskinti, kokius kontrargumentus iskele ir kokia prasme siai nuostatai teike J. Derrida bei kokiais argumentais remdamasis H. G. Gadameris geros valios suprasti nuostatos itikinamuma sieke stiprinti.

Stengdamiesi suprasti mes kreipiames i Kita kaip i Tu, kuris turi man kaip siekianciam suprasti ka pasakyti. H. G. Gadameris pabrezia, kad i mane kaip suprantantiji besikreipiantis sakymas nebutinai yra tik kito zmogaus besikreipiantis sakymas: panasiai kaip Tu i mus kreipiasi ir visa kulturine tradicija. Todel turiu leisti tradicijai issaugoti jos prasme ne tiesiog pripazindamas praeities kitoniskuma, bet pripazindamas, kad ji man kaip suprantanciajam turi ka pasakyti. Tam, kad suprastume, ka kitas sako, kad kito sakymas butu prasmingas, suprantanciajam privalu kelti klausima, i kuri atsako arba apie kuri kalba vienas ar kitas i suprantantiji besikreipiantis sakymas. Taigi norint suprasti teksto issakoma prasme yra butina sokratiska refleksyvi izvalga--t. y. zinojimas apie savo nezinojima. Bet tai dar ne viskas. H. G. Gadameris pabrezia, kad teksto prasme galime suprasti tik tada, jeigu jo besikreipianti sakyma suvokiame kaip nukreipta i mus, paliecianti mus. Teksto kaip kitybes besikreipiantis sakymas tarsi reikalauja suspenduoti suprantanciojo isankstinius sprendimus (Vorurteile) ir juos kritiskai isbandyti sakancios kitybes akivaizdoje. Tai reiskia, kad hermeneutinis supratimas kaip atsigrezimas i Kita, praeiti ir t. t. kartu yra tam tikra subjekto refleksija arba saviprata (Selbstverstandness), kuri realizuojasi ne per As centra, bet per Kita. Todel ir supratimas kaip prasmes pagava nera pirmojo gramatikos asmens projekcija. Svarbu pazymeti, kad kai stengiamasi suprasti teksto i mus besikreipianti sakyma iskeliant klausima, tai sis klausimas arba zinojimas apie savaji nezinojima H. G. Gadamerio hermeneutikoje nera formalus refleksijos aktas. Sis nezinojimo zinojimas arba klausimas--tai klausimas apie koki nors dalyka (Sache). Mes stengiames suprasti dalykus, todel butina klausti, koki dalyka byloja vienas ar kitas i mus besikreipiantis teksto sakymas. Sia prasme hermeneutinis supratimas yra supratimas apie dalykus, kurie rupi. Todel H. G. Gadamerio hermeneutika skiriasi nuo F. D. E. Schleiermacherio ir W. Dilthey'aus, kuriems labiau rupejo suprasti autoriaus asmenybe, jo sielos gelmes. Kita vertus, galima nurodyti i tokias ribines komunikacijos patirtis, kai kito besikreipiantis sakymas adresatui nesuzadina klausimo apie dalyka. Tokia komunikacija butu tiesiog beprasme ir Kito besikreipiantis sakymas, ziurint is neklausiancios ir nezinancios apie savo nezinojima samones poziciju, butu tik beprasmis foninis triuksmas. Hermeneutinis pokalbis, vykstantis tarp manes kaip suprantanciojo ir Kito (tradicijos, teksto) grieztai kalbant nera nei "mano" nei "jo" pokalbis, bet pokalbis, kuri uzmezga ir palaiko patys dalykai. I mus besikreipiantis sakymas suprantantiji refleksyviai angazuoja ir itraukia i pati komunikatyvu dalykini vyksma, kuriame subjektyvios ir tikslines paties suprantanciojo nuostatos pasitraukia i antra plana. Tai tokia komunikatyvi patirtis arba samone, kai pats suprantantysis yra ne besaliskas stebetojas, analizuotojas, bet dalyvis. Todel supratimas H. G. Gadameriui--tai dalyvavimas komunikatyviame tradicijos vyksme, jungianciame praeiti ir dabarti, arba procesas, kuriame nei suprantantysis nei tekstas negali buti autonomiski. H. G. Gadameris pabrezia, kad hermeneutinis supratimas turi buti suvokiamas ne kaip subjektyvus aktas, bet kaip ejimas i perdavimo vyksma, kuriame nuolat bendrauja praeitis ir dabartis. Praeities kaip ir bet kokios prasmes supratimas hermeneutiniu poziuriu nera tiesiog kito poziurio ar pasauleziuros re-konstrukcija, t. y. pirmines prasmes pakartotinas atkurimas. Pastarasis buvo budingas F. D. E. Schleiermacherio hermeneutikai. O H. G. Gadamerio filosofinei hermeneutikai rupi integralumas: suprasti perduodama prasme--ne ja objektyviai atkurti, bet integruoti i savo patirties lauka ir taip praplesti vieno ar kito dalyko supratima. Tai reikstu, kad besikreipiancio i mus sakymo prasme, kadangi jos pagava visada yra realizuojama is aktualios suprantanciojo patirties, gali buti suprantama vis kitaip. Sia prasme H. G. Gadameris vienareiksmiskai atsisako nuostatos, kuria remiantis prasme galetu buti redukuota i galutine, objektyvia, numatancia stabilu platoniska eidu pasauli. Kitaip tariant, hermeneutinis siekis suprasti nereiskia, kad is pat pradziu egzistuoja implikatyvus savyje ir sau rymantis prasminis rezervuaras, is kurio laikui begant isnyra, arba valingai rekonstruojama, t. y. at-kuriama, tai, kas objektyviai anksciau jau buvo is tikro. Tokia pozicija numatytu J. Derridos kritiskai vertinama esaties metafizika.

Butent 1981 m. balandzio menesi Paryziaus Goethe's institute Sorbonos universiteto profesoriaus Philippe's Forgeto pastangomis buvo surengtas simpoziumas. Sis renginys ypatingas tuo, kad tai buvo pirmoji viesa H. G. Gadamerio ir J. Derrida diskusija. Ji buvo susijusi su teksto supratimu. Diskusijoje isryskejo gana skirtingi teoriniai poziuriai i teksto supratima.

Jau minejome, kad savo ispletotoje filosofineje hermeneutikoje H. G. Gadameris nuolat akcentavo, kad bendra prasme arba kokio nors dalyko supratimas konstituojasi tik gyvoje kalboje, dialoge. J. Derrida dekonstrukcijos kelias nurodo i rasta (ecriture) kaip savita prasminiu rysiu raizgini, kuriame anuliuojamas bet koks prasmes vieningumas, tapatumas ir taip perzengiama vadinamoji esaties metafizika. Savaji poziuri i teksto prasmes supratima H. G. Gadameris minetame simpoziume isdeste pranesime "Tekstas ir interpretacija". Reikia tureti galvoje, kad jo ispletotas filosofines hermeneutikos projektas yra neatsiejamas nuo idealizmo ir pazinimo teorijos eros metodologizmo kritikos. "Man buvo ypac svarbu tai,--teigia autorius, --kad M. Heideggeris pagilino supratimo savoka iki egzistencialo, t. y. iki zmogiskosios stai-buties kategorines pamatines apibrezties. Tai buvo akstinas, paskatines mane perzengti metodine diskusija ir isplesti hermeneutine problema taip, kad ji atsizvelgtu ne tik i moksla, kad ir koks jis butu, bet ir i meno bei istorijos patirtis" (Gadamer 1999a: 172). Taip, nusigrezdamas nuo grynajai savokai ir loginiam sprendiniui subordinuoto spekuliatyvaus dialektinio metodiskumo, H. G. Gadameris pasuko gyvo pokalbio, sokratiskojo dialogo link. Eidamas siuo keliu jis megino "uzfiksuoti bet kokios prasmes patirties nepabaigiamuma ir is M. Heideggerio izvalgos apie svarbiausia baigtybes reiksme padaryti isvadas hermeneutikai" (Gadamer 1999a: 173).

H. G. Gadameris prisipazista, kad jam, kaip M. Heideggerio pasekejui, tikru isukiu tapo J. Derrida tekstai. J. Derrida parode, kad klausdamas apie tiesos esme arba buties prasme M. Heideggeris prasme vis dar laike esama bei randama ir buvo dar neiveikes esaties metafizikos. Friedrichas Nietzsche, pasak J. Derrida, buves radikalesnis, nes "jo interpretacijos savoka reiskia ne esamos prasmes radima, o prasmes steigima tarnaujant valiai galiai" (Gadamer 1999a: 174), kuomet iveikiamas ankstesnis metafizinis mastymas ir sugriaunamas metafizikos logocentrizmas. H. G. Gadameris, argumentuotai gindamas M. Heideggerio, o kartu ir savo pozicija, kaip sekanciojo M. Heideggerio pletotos "faktiskumo hermeneutikos" sampratos pedomis, nurode J. Derrida trukuma--nesugebejima ivertinti gundymo reiksmes Nietzsche's mastyme. Tik nesuvokiant, ka reiskia gundymas, galima pradeti galvoti, "kad uz buties patirti, kuria Heideggeris stengiasi atskleisti anapus metafizikos, dar radikalesnis yra Nietzsche's ekstremizmas" (Gadamer 1999a: 174).

Beje, H. G. Gadameris konkreciai neaiskina, kaip jis pats supranta gundyma. Detali sio fenomeno interpretacine pletote bendrame H. Gadamerio filosofines hermeneutikos kontekste galetu buti analizuojama atskirai. Todel, sekdamas H. G. Gadamerio minciu eiga, pasitenkinsiu tik trumpomis pastabomis. Bet koks gundymas prielaidauja komunikacijos partneri. Tai reikstu: kaip gundantysis negali buti besaliskas gundomojo atzvilgiu, taip ir Nietzsche's radikalus raginimas, t. y. pagunda perzengti metafizikos logocentrizma, negali buti besaliskas. Tam, kad kazka sugundytume, reikalinga vienokia ar kitokia Kito, su kuriuo susiduriame, esatis. Sia prasme pats gundantysis, t. y. nyciskoji pagunda, ir valingas siekis perzengti esaties metafizika ja ir prielaidauja bei tarsi pries savo valia turi i(si)traukti i gundoma ir kartu gundancia esati, joje dalyvauti. H. G. Gadameris, regis, nori pabrezti, kad gundomas, o kartu ir sugundantis dalykas yra pati esaties butis arba tiesa, kuri rodosi pirmapradiskai ir slepiasi gundanciai paliesdama, uzklausdama suprantantiji. Neatsitiktinai dar M. Haideggeris pabreze, kad klausti, arba kelti buties prasmes klausima, galime tik todel, kad pats musu buvimas yra uzklaustas. Sekdamas M. Heideggerio pamatines ontologijos nuostatomis, H. G. Gadameris, kalbedamas apie sieki suprasti, supratimo fenomena neatsitiktinai susiejo su klausimo ir atsakymo, klausymo ir priklausymo dialektine saranga.

Matome, kad kalbedamas apie gundyma H. G. Gadameris apeliuoja i savita komunikacijos, arba dialogiska, zmogiskojo buvimo pasaulyje patirti. Pabreztina, kad H. G. Gadamerio filosofineje hermeneutikoje si i tarpasmenini, tarptekstini ir bet koki galima supratima nukreipta ir jo siekianti patirtis visada yra kalbiska patirtis. "Kalbos dialogiskumas,--teigia H. G. Gadameris,--kuri stengiausi ispletoti, perzengia iseities taska--subjekto subjektyvuma, - ypac subjektyvia kalbanciojo prasmes intencija. Kalbejime iskyla ne tiesiog fiksuota in tenduota prasme, o nuolatos besikeicianti pastanga, tiksliau sakant, nuolatos pasikartojanti pagunda leistis i kazka ir su kazkuo. <...> Pati kito, su kuriuo susiduriame, esatis, dar jam neatverus burnos papriestarauti, padeda atskleisti ir panaikinti musu saliskuma ir ribotuma" (Gadamer 1999a: 176). Siuo poziuriu ir pats prasmes bendrumas, kuri reikia traktuoti kaip pasiekta supratima, gimsta kalboje, t. y. zodiniuose mainuose, kuriuose isitarpina Kito kitybe.

H. G. Gadameris pabrezia, kad, jo manymu, esminio skirtumo tarp zodiniu mainu ir rasto negali buti, nes pats rastas turi buti traktuotinas kaip hermeneutine savoka, reiskianti, kad i teksta ziurima ne is gramatines ir lingvistines perspektyvos, nes analizuodami teksta siuo atveju viso labo megintume paaiskinti tik kalbos funkcionavimo mechanizma. Hermeneutiniu poziuriu rastas (tekstas) tera tik susvetimejusi kalbos abstrakcija, naslaitis, reikalaujantis kito supratimo gyvame pokalbyje. "Taigi rastiskas pokalbis,--teigia H. G. Gadameris, - is esmes reikalauja tos pacios pamatines salygos kaip ir zodiniai mainai. Abiem budinga gera valia suprasti vienas kita. Taigi visur, kur siekiama susikalbeti, prielaida yra gera valia" (Gadamer 1999a: 183).

H. G. Gadamerio filosofine hermeneutika, besiremianti geros valios suprasti principu, sulauke J. Derrida kritikos. Pastarasis minetame 1981 m. simpoziume perskaitytame pranesime "Trys klausimai Hansui Georgui Gadameriui" klause: ka reiskia gera valia ir nuo jos neatsiejamas besalygiskas isipareigojimas hermeneutikoje geisti santaros, supratimo? Gera valia,--teige J. Derrida,--yra besalygiska aksioma I. Kanto etikoje. Ar si valia nenumato tokios valios determinacijos formos, kuria M. Heideggeris pavadino valiojanciu subjektyvumu? (Derrida 1989: 52-53). Jei taip, tai ar gadameriskas hermeneutinis supratimas, grindziamas gera valia, kartais nepriklauso tai ypatingai visa grindziancios subjekto valios arba esaties metafizikos epochai?

Cia priejome prie pagrindinio mums rupimo klausimo: ar H. G. Gadamerio hermeneutinis supratimas kaip gyvas pokalbis arba dialogas gali buti redukuotas i esaties metafizika, kuria J. Derrida stengesi dekonstruoti? Rekonstruodami H. G. Gadamerio argumentavimo logika, pabandykime pasiaiskinti, kokios yra jo tikrosios intencijas ir kodel J. Derrida kritika nera pamatuota. Visu pirma todel, kad gera valia suprasti neturi nieko bendra nei su esaties metafizikos epocha, nei su I. Kanto etika. Ji nenurodo i joki etini normatyvu privalejima suprantant. "Man,--anot H. G. Gadamerio,--ji zymi tai, ka Platonas vadino eumeneis elenchoi (Gadamer 1989a: 55).

Si platoniska israiska numato suprantanciojo samones pozicija, kuriai rupi ne tiek irodyti savo turima teisuma, identifikuojant silpnasias vietas ar neitikinamuma to, ka norejo pasakyti kitas, bet greiciau stiprinti kito, t. y. komunikacijos partnerio, poziurio taska tam, kad sis taptu aiskus ir suprantamas. Kitaip tariant, pokalbyje mes visada siekiame suprasti vienas kita, o tam ir reikalinga savita gera valia suprasti, kuri ne silpnintu, bet stiprintu partnerio, su kuriuo komunikuojama, argumentus ir pastarieji taptu suprantami. Sie momentai budingi kiekvienam pokalbiui. Butina atkreipti demesi i tai, kad dar 1960 m. publikuotame veikale "Tiesa ir metodas" H. G. Gadameris pabreze "klausimo ir atsakymo" dialektinio rysio svarba supratimui. Ir nors apie gera valia suprasti siame veikale tiesiogiai neuzsimenama, taciau pastaroji yra implikuota ir klausimo/atsakymo dialektikoje: besistengiantis suprasti savo pasnekova arba teksta pastaruju atzvilgiu kelia klausimus ne tam, kad netiketai uzkluptu ir taip sukirstu komunikacijos partneri, bet tam, kad iskelto klausimo kontekste leistu Kitam arba tekstui pasakyti tai, kas noreta, ir taip padetu jiems labiau sustiprinti savo issakoma poziuri. H. G. Gadameris pabrezia, kad hermeneutiskai islavinta samone visada bus pagavi ir atvira Kito kitybei. Tik reiketu pridurti, kad hermeneutiskai islavinta samone visada bus gera valia suprasti besiremianti samone. Ir priesingai, uzdara, vien savuju prasmiu sistemoje uzsisklendusia samone jis vadino metodologine ir narcizine. Gera valia suprasti nieko bendra neturi su I. Kanto etika ir su ja siejama metafizikos epocha. Sia prasme net ir amoralios butybes siekdamos tarpusavio supratimo remiasi gera valia suprasti.

Apskritai, kaip pastebi daugelis komentatoriu, sis simpoziumas liudijo H. G. Gadamerio ir J. Derrida nesusikalbejima. Veliau, 1984 m., rasytame "Laiske Dallmayr'iui", straipsniuose "Destrukcija ir dekonstrukcija" (1985 m.), "Hermeneutika ir logocentrizmas" (1986 m.) H. G. Gadameris ivairiais aspektais ne tik gyne savo ispletotos filosofines hermeneutikos samprata, o kartu su ja ir M. Heideggerio mastyma nuo J. Derrida vertinimu, bet taip pat bande nurodyti ir galimus salycio taskus su J. Derrida pletota dekonstrukcijos strategija.

Kokie H. G. Gadamerio hermeneutikos ir J. Derrida dekonstrukcijos strategijos salycio taskai? Tiesa, kad "as,--rase H. G. Gadameris laiske Dallmayr'iui,--negaliu sutikti su Derrida, kuris hermeneutine patirti kaip gyva pokalbi arba dialoga susiejo su esaties metafizika" (Gadamer 1989b: 95). Kita vertus, kai H. G. Gadameris kalba apie dialoga, visada remiasi faktu, kad is pat pradziu supratimo ir santaros dar nerasta jokioje is anksto intenduotoje prasmeje ar vouloir-dire. Sia prasme J. Derrida visiskai teisus atkreipdamas demesi i pirmaprade skirti (Differenz), ir "as,--teigia H. G. Gadameris,--tai visiskai pripazistu. Bet mano poziuriu, tai nereikalauja grizti prie ecriture, prie rasto" (Gadamer 1989c: 118). Hermeneutini supratima H. G. Gadameris traktuoja kaip komunikacija, prasidedancia nuo pirmines skirties: "Nera pirmojo zodzio, kaip nera ir paskutiniojo" (Gadamer 1999b: 260).

Antra, H. G. Gadameris taip pat pabrezia, kad jei mes suprantame ka nors, tai suprantame ne geriau ar blogiau, I. Kanto ar F. Schleiermacherio prasme, bet tiesiog visada suprantame kitaip, t. y. skirtingai. "Kai mano zodis,--teigia jis,--pasiekia kita asmeni ir ypac tekstas pasiekia savo skaitytoja, tai jo prasme niekada negali buti uzfiksuota stingioje tapatybeje" (Gadamer 1989b: 96).

Prasme hermeneutikoje nera nei isankstine, nei galutine duotybe. Ji--nuolat vis skirtingai besisteigiantis dalykas vis kitoje aktualioje komunikacijos dabartyje. Supratimo procese besisteigianti prasme niekada negali buti objektyvuota ar subordinuota stingiai savokai. Hermeneutine prasme nieko bendra neturi su propozicine irodymo logika, kuri veda prie klasikines metafizikos totalaus proto sampratos arba prie mokymo apie intelectus infinitus. Sia prasme H. G. Gadamerio hermeneutika ne totali, bet universali.

Iteikta 2009-10-01; priimta 2009-11-01

Literatura

Derrida, J. 1989. "Three questions to Hans-Georg Gadamer", in Dialoge and Deconstruction. The Gadamerian-Derrida encounter. Ed. by D. P. Michelfelder and R. E. Palmer. Albany: State university of New York Press, 52-54.

Gadamer, H. G. 1989a. "Reply to Jacques Derrida", in Dialogue and Deconstruction. The Gadamerian-Derrida encounter. Ed. by D. P. Michelfelder and R. E. Palmer. Albany: State university of New York Press, 55-57.

Gadamer, H. G. 1989b. "Letter to Dallmayr", in Dialogue and Deconstruction. The Gadamerian-Derrida encounter. Ed. by D. P. Michelfelder and R. E. Palmer. Albany: State university of New York Press, 93-101.

Gadamer, H. G. 1989c. "Hermeneutics and Logocentrism", in Dialogue and Deconstruction. The Gadamerian-Derrida encounter. Ed. by D. P. Michelfelder and R. E. Palmer, Albany: State university of New York Press, 114-125.

Gadamer, H. G. 1999a. "Tekstas ir interpretacija", is H. G. Gadamer. Istorija, menas, kalba. Sud. A. Sverdiolas. Vilnius: Baltos lankos, 171-198.

Gadamer, H. G. 1999b. "Apie ritualo ir kalbos fenomenologija", is H. G. Gadamer. Istorija, menas, kalba. Sud. A. Sverdiolas. Vilnius: Baltos lankos, 253-288.

Gadamer, H. G. 1999c. "Apie supratimo rata", is H. G. Gadamer. Istorija, menas, kalba. Sud. A. Sverdiolas. Vilnius: Baltos lankos, 27-34.

Arunas Mickevicius

Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Humanitarinis institutas,

Filosofijos ir politologijos katedra, Sauletekio al. 11, LT-10223 Vilnius, Lietuva

El. pastas arunas_mickevicius@yahoo.com
COPYRIGHT 2010 Vilnius Gediminas Technical University
No portion of this article can be reproduced without the express written permission from the copyright holder.
Copyright 2010 Gale, Cengage Learning. All rights reserved.

Article Details
Printer friendly Cite/link Email Feedback
Author:Mickevicius, Arunas
Publication:Coactivity
Article Type:Report
Geographic Code:4EXLT
Date:Mar 1, 2010
Words:3051
Previous Article:Inter-corporeity/Tarpkuniskumas.
Next Article:The question of intersubjectivity in Zhuangzi/Intersubjektyvumo problematika Zhuangzi filosofijoje.
Topics:

Terms of use | Copyright © 2018 Farlex, Inc. | Feedback | For webmasters