Printer Friendly

Miestro studijos: tyrimo taktikos IR pilitinis aktyvumas.

Rengiant si "Santalkos" numeri, Vilniaus miestas, kuriame isikure leidykla, ir dalis sio numerio autoriu, isgyveno pokycius (viesojo transporto sistemos reorganizavimas, rakinamu viesuju erdviu atsiradimas, vietu vizualinio tapatumo zenklais tapusiu zeldiniu kirtimas), kurie paskatino miestiecius formuoti aktyvia pozicija urbanistiniu procesu atzvilgiu, ieskoti galimybiu dalyvauti priimant sprendimus, artikuliuoti savo "teise i miesta" (1) (Lefebvre [1974] 1991). Viena sios teises igyvendinimo formu--tai viesuju erdviu pavertimas debatu platformomis, "nauju gyvenimo koncepciju katalizatoriumi" (Harvey 2006). Siekis atskleisti miesto erdviu potenciala, pritaikyti jas savo poreikiams, itraukti i savo kuriamus naratyvus atpazistamas siuolaikiniuose socialiniuose judejimuose, kurie formuojasi ir Lietuvoje: miestieciu iniciatyva ikuriami kulturiniai centrai gyvenamuosiuose rajonuose, kooperuojantis aktyvistams ir vietos gyventojams vystomos bendruomenines erdves, "pasidaryk pats" principu organizuojamos ekskursijos, kuriu dalyviai kartu sudaro lankytinu objektu sarasa ir marsrutus. Miesto aplinka aktualizuojama per kurybine veikla ir saveika.

Miestieciu dalyvavimo taktikos, interpretuojant ir transformuojant savo kasdienes aplinkas, yra sio "Santalkos" numerio centrine tema. sis tarpdalykinems miesto studijoms skirtas numeris subure antropologus, sociologus, architektus, kuratorius, organizaciju studiju ir kurybines komunikacijos specialistus, kuriu tekstai suskirstyti i tris temines grupes. Pirmoji grupe skirta galios diskursu ir (ne)dalyvavimo mechanizmu kritikai: Irma Rybnikova analizuoja savivaldybiu idiegtu elektroninio dalyvavimo priemoniu teikiamas galimybes ir apribojimus, Dalia Ciupailaite nagrineja Lietuvos architektu kuriama diskursa apie architektura ir atkreipia demesi i problemiska erdves profesionalu santyki su placiaja visuomene (kaip archtekturiniu projektu adresatu). Kita temine grupe skirta vizualinei ir garsinei miesto kulturai: detaliai pristatydama graffiti ir post-graffitistudiju prielaidas, Veronika Urbonaite-Barkauskiene analizuoja Vilniaus graffiti zemelapio kaita. Graffitikaip atminties formos problematika pletoja bendraautores Oksana zaporozhets, Ekaterina Riise, Aleksandra Kolesnik. Tautvydas Bajarkevicius gilinasi i miesto garso peizaza aktualizuojancias menines praktikas. Trecioji temine grupe skirta bendruomeniniu erdviu ir kaimyniniu santykiu transformacijai: Vaiva Aglinskas rekonstruoja mediniu snipiskiu bendruomeniniu erdviu bei vietos gyventoju sarysiu kaita, Danute Butkiene nagrineja bendruomeniniu erdviu formavimo procesa sodu bendrijose. Justinas Dudenas analizuoja architekturiniu reiksmiu perskaitymo trajektorijas, pasitelkes viename is Vilniaus rajonu irengtos kulturines platformos "BeePart" atvejo analize.

Vienas is opiu klausimu, su kuriais susiduria miesto studiju problematika gvildenantys autoriai, yra veiksmingu tyrimo taktiku ir aprasymo kalbos paieskos--kurie leistu aktualizuoti kasdienius mikroprocesus ir praktikas, neredukuojant ju i isankstines analitines schemas. Erdviniu praktiku ir saveiku studijos reikalauja jautriu irankiu, tinkanciu dinamiskiems procesams fiksuoti ir aprasyti. Miesto garso reljefu kartografavimas, besikeiciancios vizualines kulturos ir kasdieniu praktiku fotodokumentavimas kaip savarankiski tyrimo projektai, meniniu intervenciju viesosiose erdvese inicijavimas, testines kurybines veiklos organizavimas miesto rajonuose arba sodu bendrijose--visa tai yra aktyviosmiesto procesu apmastymo taktikos (2), kurios praplecia tyreju galimybes. Keliant klausima apie neinstituciniu praktiku itraukima i tyrimo irankiu arsenala, verta prisiminti vizualumo sociologo D. Harperio (2002) pastaba apie fotografija kaip dominuojancia vizualines socialiniu koncepciju reprezentacijos forma ir tokiu formu kaip graffiti, komiksai, tapyba ignoravima. Ideja, kad miesto procesu refleksija gali buti atliekama ne tik akademiniu tekstu pavidalu, o nauji empiriniai duomenys gali buti gauti pasitelkiant kurybiniu eksperimentu forma, skatina miesto tyrinetojus isitraukti i tarpdalykines diskusijas apie "meninio tyrimo" (arts based research) galimybes.

Nors siame numeryje klausimas apie alternatyvius tyrimo metodus ir zodynus, kuriu paskirtis yra ne tik analitine, bet ir pragmatine (prisidedanti prie pokyciu), liko parastese, jo autoriu nagrinejamu temu spektras skatina formuluoti klausima apie miesto studiju tyrejo isitraukima i miesto erdviu formavimo procesus. Juk kaip ir kiti intelektualiniai "posukiai", kurie istiko socialinius-humanitarinius mokslus, erdvinis posukis (kurio kontekste eme formuotis tarpdalykines miesto studijos) reiskia ne tik akademiniu refleksiju objekto pakeitima: jis lemia pacios tyrimo optikos bei pazinimo subjekto pozicijos transformacija. Todel metodologinis klausimas, kaip paversti miesto erdve ne tik analizes objektu, bet mastymo irankiu, anksciau ar veliau paskatina miesto tyreja svarstyti tradiciskai naudojamu tyrimo metodu ribas. Mastymas apie erdve neisvengiamai virsta kritine erdvine praktika (3), prisidedancia prie miesto aplinkos formavimo.

Literatura

Certeau, M. 1984. The practice of everyday life. Berkeley, Los Angeles, California: University of California Press.

Harper, D. 2002. Talking about pictures: a case for photo elicitation, Visual Studies17(1): 13-26. http://dx.doi.org/10.1080/14725860220137345

Harvey, D. 2006. The right to the city, in R. Scholar (Ed.). Divided cities: The Oxford amnesty lectures 2003. Oxford University Press, 83-103.

Lefebvre, H. [1974] 1991. The production of space. Oxford: Blackwell Publishing.

Rendell, J. 2006. Art and architecture: a place between. London: IB Tauris.

(1) Komentuodamas "teises i miesta" koncepcija, D. Harvey (2006) atkreipia demesi, kad teise keisti miesta (ir keistis patiems) yra "isisaknijusi kasdienese praktikose, nepriklausomai nuo to, ar mes zinome apie ja". Taciau jis pabrezia, kad si teise "nera dovana", mat ji suponuoja aktyvius veiksmus.

(2) Taktiku kaip neformaliu, partizaniniu veiksmu koncepcija pletojo M. de Certeau (1984). Keliant klausima apie neinstituciniu praktiku itraukima i tyrimo irankiu arsenala, sis "partizaniskumo" motyvas is-kyla nauju pavidalu.

(3) Kritines erdvines praktikos (critical spatial practice) savoka buvo pasiulyta J. Rendell (2006), formuluojant teze apie menines intervencijas viesojoje erdve-je kaip socialines kritikos forma, kuri neatsiejama nuo veiksmu plotmes. Kritines praktikos koncepcija formuluojama remiantis M. de Certeau (1984) "erdviniu praktiku" ideja. Pabrezdamas, kad kasdieniai veiksmai yra "ierdvinti", sis mastytojas nurodo, kad ir "erdve aktualizuojama per judesiu ansambli" (Ibid: 117), kitaip tariant, miestieciu praktikos ir miesto erdves apibrezia vienos kitas.

DOI http://dx.doi.org/10.3846/cpc.2014.01

Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Kurybos verslo ir komunikacijos katedra, Traku g. 1, LT-03227 Vilnius, Lietuva El. pastas:jekaterina.lavrinec@vgtu.lt
COPYRIGHT 2014 Vilnius Gediminas Technical University
No portion of this article can be reproduced without the express written permission from the copyright holder.
Copyright 2014 Gale, Cengage Learning. All rights reserved.

Article Details
Printer friendly Cite/link Email Feedback
Author:Lavrinec, Jekaterina
Publication:COACTIVITY: Philosophy, Communication
Date:Mar 1, 2014
Words:840
Previous Article:Butis ir laikas.
Next Article:E-democracy or e-domination? Critical observations of one e-democracy tool in a local governance institution in Lithuania/Elektroninis valdymas ar...

Terms of use | Privacy policy | Copyright © 2019 Farlex, Inc. | Feedback | For webmasters