Printer Friendly

Methodological perspectives of evaluation of cultural heritage in the context of changing scientific paradigms/Kulturos paveldo vertinimo metodologines perspektyvos bendruju moksliniu paradigmu kaitos kontekste.

Ivadas

Dabartinis kulturos paveldo objektu vertinimo buvis liudija apie kulturos paveldo vertinimo metodologijos krize. Ji susijusi su bendra industrines civilizacijos mentaliteto krize. Straipsnyje siekiama aptarti, kaip dabartines kulturos paveldo vertinimo metodologijos strateginius pokycius galima butu paskatinti pasinaudojus bendraisiais moksliniais metodologiniais principais, isryskejusiais XX a. pabaigoje--XXI a. pradzioje, kai eme reikstis postneklasikine moksline prieiga.

Straipsnio tikslas--atskleisti dabartines kulturos paveldo vertinimo metodologijos ydas, trukdancias spresti kulturos paveldo apsaugos strateginius ir taktinius klausimus, sukeliancias sunkumus adekvaciai reaguoti i aktualias urbanistines renovacijos problemas, susijusias su "senos ir naujos" architekturos derinimu, su siuolaikiniu architektu kurybine raiska.

Sprendziami tokie uzdaviniai: pristatyti postnekla-sikines mokslo paradigmos pagrindinius metodologinius principus; atskleidziant postneklasikines prieigos teikiamas galimybes, aptarti galimus kulturos paveldo vertinimo metodologijos tobulinimo budus, apibudinant dabartine kulturos paveldo objektu vertinimo metodologija.

Pagrindiniai postneklasikines mokslo paradigmos metodologiniai principai

Del socialinio projektavimo, valdymo ir pletros institutu krizes XXI amziuje socialiniu sistemu gebejimas keistis ir kartu issaugoti savaji kulturini tapatuma turi buti grindziamas visai kita strategija, kitais pagrindais ir tai turi buti daroma visai kitu masteliu, negu kad tai vyksta dabar (apie tai placiau zr. Arshinov, Lepskij 2007). Toks strateginis pokytis turetu buti siejamas su socialiniu sistemu kurybinio saviorganizavimo uztikrinimu--su adekvaciu globalizacijos epochai subjektiskumo formu ir tipu formavimu (Lektorskij 2007: 5).

Bendrojo mokslinio pasaulevaizdzio kaita paprastai lydi mokslinio tyrimo normatyviniu strukturu esmine kaita. Tyrinetojai isskiria tris ryskius tokios mokslo raidos etapus ir juos atitinkancius racionalumo tipus: klasikinis, neklasikinis ir postneklasikinis; kiekvienas etapas issiskiria ypatingu mokslines veiklos buviu, skirtingu refleksijos, nukreiptos i pacia moksline veikla, gilumu (Arshinov, Lepskij 2007: 32; Stepin 2003: 619) (1).

Klasikinis racionalumas sutelkia demesi i objekta, teoriniame lygmenyje siekia atsiriboti nuo visko, kas susije su subjektu, su jo veiklos priemonemis ir veiksmais. Neklasikine prieiga ivertina ziniu apie objekta rysius su veiklos priemoniu ir veiksmu pobudziu. Taciau vidiniu mokslo vertybiu ir socialiniu vertybiu sarysiai, kaip ir klasikineje prieigoje, cia nesti mokslines refleksijos dalyku. Postneklasikinis mokslinio racionalizmo tipas issiskiria tuo, kad jame refleksija apie veikla turi ypatinga reiksme: ivertinamas gautu ziniu apie objekta susietumas ne tik su veiklos priemoniu ir veiksmu ypatumais, bet ir su vertybemis ir tikslais; sprendziamas mokslines veiklos subjekto vertybiniu tiksliniu orientaciju sasaju su socialiniais tikslais ir vertybemis iprasminimo uzdavinys.

Klasikinis mokslas tyrineja desnius ir isisavina paprastu sistemu sukurimo ir pritaikymo budus, neklasikinis--domisi sudetingomis susireguliuojanciomis sistemomis, postneklasikinis mokslas--nagrineja sudetingas savaime besivystancias (autopoezines (2)) sistemas.

Naujo racionalumo tipo atsiradimas neturi buti suprantamas taip, kad kiekvienas naujas etapas anuliuoja pries tai buvusio etapo vaizdinius ir metodologines nuostatas. Priesingai--tarp ju yra apibreztas perimamumas. Neklasikinis mokslas tik apribojo klasikinio racionalumo veikimo lauka. Taip pat ir postneklasi-kinio mokslo tapsmas nepanaikino anksteniu mokslo raidos etapu pazintiniu nuostatu ir vaizdiniu. Jos figuruos tam tikrose pazintinese situacijose, taciau nebus dominuojancios ir lemiancios mokslo pobudi.

Postneklasikiniame moksle demesio centre atsirado tokios mokslinio pazinimo subjektu saveikos uztikrinimo funkcijos: komunikacine (efektyvios subjektu komunikacijos uztikrinimas), reprezentatyvine (subjektu refleksijos uztikrinimas), ontologine (pazinimo subjekto rysis su buties tikrove), integratyvine (ziniu erdves integracija) (Arshinov, Lepskij 2007: 32; Burov et al. 2007). Pagal klasikinio mokslo traktuote siu funkciju igyvendinima uztikrinantis operavimas kulturiniais tekstais--tarpininkais (isiterpianciais i mokslines zinias ir veikianciu konceptiniu konstrukciju kurybinio generavimo salygas; leidzianciais ivairiems mokslinio pazinimo subjektams, esantiems skirtinguose moksliniuose diskursuose, rasti salycio taskus per metaforas) buvo siejamas tik su tam tikro mokslininko komunikaciniu meistriskumu, o postneklasikiniame moksle tokios kulturines mikroterpes kuriamos bendrame mokslo lauke (Burov et al. 2007).

Kartu sinergetikos (Danilov, Kadomtsev 1983; Birgelyte 2005 (3))--naujos susiorganizuojanciu procesu ivairios prigimties sistemose tarpdalykines tyrimo krypties--viduje skleidziasi trys porusiai: sinergetika be stebetojo (klasikine), sinergetika, susieta su stebetoju (neklasikine), ir sinergetika, kurioje ypatinga reiksme turi zmogaus ir kompiuterio sasaja--postneklasikine sinergetika (bendradarbiavimas su kompiuteriu--is esmes nauja komunikacine priemone, reiksminga intuityviu izvalgu tyrejo samoneje formavimuisi) (Arshinov, Lepskij 2007: 50). Postneklasikine sinergetika neatsiejama nuo postneklasikinio racionalumo subjekto, kuris reiskiasi mums savo tapsme, kuris suprantamas kaip rekursinis (4) generuojantis procesas (Arshinov, Lepskij 2007: 51).

Postneklasikine sinergetika figuruoja kaip komunikacines konstruojancios veiklos tarpdalykinis tinklinis modelis. Tokiame modelyje susiorganizuojancio sinergetinio subjekto figura "skyla" i dvi autopoezines visybes "As" ir "Kitas"--kurios yra skirtingos, taciau rekursiskai susietos ir formuoja intersubjekta. Toks intersubjektas yra transracionalus. Anot Arsinovo, jis eme formuotis, kai kvantines mechanikos "metafizika" tapo "daugiapasaule" ir "daugiasubjekte". Tuo metu, ypac Heinz'o von Foerster'o pastangomis, susiformavo antros eiles kibernetika--"zinojimo apie zinojima" kaip ciklini rekursini svarstyma kibernetika, glaudziai susijusi su H. Maturana ir F. Varelos autopoezio teorija (5).

Postneklasikines sinergetikos specifikos supratimas "isauga" is skirtingu samones buviu (kurie kaip baziniai gali buti priskirti klasikinio, neklasikinio ir postneklasikinio racionalumo tipu kognityviniu konturu subjektams) rekursinio susiejimo proceduros; kartu postneklasikine samprata tampa istorine herme-neutine, suponuojancia "refleksyvini komunikacini" santyki ne tik su mokslinio pazinimo konceptinemis priemonemis, bet ir su jau suformuotomis tu priemoniu masyve mokslinemis izvalgomis (Arshinov, Lepskij 2007: 52).

Arsinovas pabrezia, kad visi trys sinergetikos tipai, kaip ir trys mokslinio racionalumo tipai, yra tarpusavyje komunikaciskai susije ne tik istoriniu, diachroniniu aspektu, bet taip pat yra komunikaciskai susieti "cia ir dabar" aspektu (Arshinov, Lepskij 2007: 55) (6).

Sinergetikos kontekste ypatinga reiksme turi "rekursijos" savoka. Sis terminas reiskia toki sistemos organizacijos buda, kai ji atskirais savo raidos momentais, kuriuos lemia sistemos taisykles, gali kurti (aktualizuoti) nuosavas modifikuotas kopijas, saveikauti su jomis ir itraukti juos i savaja struktura. Rekursija yra procesas, kuriame ir del kurio formuojasi autopoeziniu visybiu strukturine komunikacine jungtis (Anisimov 1998) (7). Butent sinergetika, taikant rekursini modeli (formuojanti autopoeziniu vienybiu strukturini sarysi), lemia, kad tai, kas negali buti stebima ir kas negali buti atpazistama statiskos ontologijos poziuriu, tampa stebima ir atpazistama (Arshinov, Lepskij 2007: 59).

Postneklasikineje prieigoje ziniu interpretacija neatsiejama nuo zinias generuojanciu subjektu, nuo ju tarpusavio santykiu ir vienas kito vaizdiniu, kurie transformuojasi bendraujant, taip pat glaudziai susijusi su etinemis normomis, moralinio pobudzio vaizdiniais (Lektorskij 2007: 5). Tokiomis salygomis, kai labai didele reiksme teiktina inovacinei veiklai, socialiniu ir kulturiniu procesu, juos itvirtinanciu socialiniu ir kulturiniu sistemu tapatumo nustatymo ir jo respek-tavimo nagrinejimui tokia subjektiskai orientuota metodologine prieiga turi ypatinga reiksme.

Tokiomis aplinkybemis yra labai svarbi socialiniu sistemu raidos subjektu ontologijos analize. Postneklasikine prieiga subjektu formavimosi ir raidos analizei siulo tinklines metodologijos principus, kurie leidzia aktualizuoti naujus socialines ir kulturines identifikacijos mechanizmus. Vienu ryskiausiu postneklasikines metodologijos ypatumu yra nuostata del kolektyvinio tinklinio proto, kuris formuojasi tarpasmenines sinergines komunikacijos procesuose, egzistavimo (Arshinov, Lepskij 2007).

Siuo poziuriu labai svarbi intersubjektyvumo savoka. (8) Tokiame kontekste sinergetika gali buti traktuojama kaip tinklines paradigmos formavimo priemone, kaip jos tapsmo katalizatorius (Arshinov, Lepskij 2007: 48). Butent cia labai svarbi yra rekursijos savoka, kuria remiantis formuojama rekursinio subjekto samprata. Tokio tipo transdiskursyvine komunikacija gali buti suprantama kaip antros ar net trecios eiles autopoezis (Arshinov, Lepskij 2007). Rekursijoje reiskiasi savojo autoreferentinio diskurso iveikimas ir nauju komunikaciniu prasmiu, nauju pazintiniu strategiju, horizontu ir intuiciju formavimasis (Arshinov, Lepskij 2007: 50).

Kulturos paveldo vertinimo metodologijos kaitos galimybes

Dabar, norint pabrezti tinklines postneklasikines prieigos teikiamas galimybes, bus aptarti galimi kulturos paveldo vertinimo metodologijos tobulinimo budai. Kartu bus apibudinama, analizuojama dabartine kulturos paveldo objektu vertinimo metodologija.

Susitelksime ties pagrindiniu dokumentu analize ir vertinimu. Tai Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kulturos paveldo apsaugos istatymas (2008) (toliau--Istatymas), Nekilnojamuju kulturos vertybiu vertinimo ir atrankos kriteriju aprasas (2011) (toliau--Aprasas), Nekilnojamojo kulturos paveldo apsaugos specialiojo teritoriju planavimo dokumentu rengimo taisykles (2005) (toliau--Taisykles).

Kulturos paveldo objektu vertinimo savoka apibreziama ne Istatyme, o Aprase: "remiantis istoriniu, fiziniu ir kitu tyrimu duomenimis, amziaus cenzo ir autentiskumo patikra, atliekamas reiksmingumo ir jo lygmenu nustatymas, objekto teritorijos ar vietoves ribu apibrezimas, siekiant objektui ar vietovei suteikti teisine apsauga, juos registruojant Registre" (II skirsnio 3 punktas). Reiksmingumas objektui ar vietovei, atsizvelgiant i vertinguju savybiu visuma, nustatomas pagal siuos kriterijus: tipiskumo ir charakteringumo, svarbumo ir itakos, retumo, unikalumo. Apraso 20 punkte nurodyta, kad tipiskumo, svarbumo, retumo kriterijus atitinkantiems objektams ir vietovems yra nustatomas vienas is siu reiksmingumo lygmenu: nacionalinis, regioninis, vietinis.

Istatymo 2 straipsnio 40 punkte pateiktas vertingosios savybes apibrezimas: "kulturos paveldo objekto, vietoves, ju dalies ar elemento bruozas, vertingas etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu poziuriu." Savybe kaip bruozas paprastai figuruoja, kai operuojama deskriptyviuoju naratyvu, kuriam budingas apibendrinimo vyravimas (konvergencija) (zr. Petrusonis 2011) (9). Toks isimtinai denotacinis apibudinimas Istatymo tekste atleistinas, taciau Aprase, kur pateikiamas pavyzdinis vertinguju savybiu sarasas, turint omenyje jau galimus konkrecius objektus ir pan., denotaciskai akcentuota issklaida yra metodologiskai neteisingas dalykas, butinas konotacinio ir denotacinio perteikimo derinimas (10). Deja, pavyzdiniu savybiu aprase yra nurodyti tik tokie, isimtinai denotacinio pobudzio apibudinimai. Konotacijoms neskiriamas demesys nei Aprase, nei Istatyme, nei Taisyklese.

Autoriaus isitikinimu, konkreciu kulturos paveldo objektu vertingoji savybe turi buti apibreziama irasant kulturini konteksta (Petrusonis 2010), taip pat su ja susijusius kulturinius archetipus (Petrusonis 2011). Nes kitaip vienai teminei sriciai priskirtas vertybes reiketu ranguoti, reitinguoti suteikiant balus. O tai objekta, taip atskleidziant savybes, atribotu nuo kulturos lauko, nuo tapsmo lauko.

Nekilnojamojo kulturos paveldo inventorizavimas traktuojamas kaip materialia nekilnojamojo kulturos paveldo israiska apibudinancios, fiksuojancios dabarti ir praeiti informacijos surinkimas (sio straipsnio autoriaus paryskinta--V. P.) (Nekilnojamojo kulturos paveldo ... 2005) (tai yra nurodyta ir Istatymo 8 straipsnyje). Tai galioja visiems galimiems nekilnojamojo kulturos paveldo objektams--"kuriniams ir kitiems daiktams". Jokios semantines, fenomenologines informacijos "rinkti" nereikalaujama.

Siose inventorizavimo taisyklese, kaip ir Istatyme, tyrimai atskirti nuo kuriniu ir kitu daiktu priskyrimo nekilnojamajam kulturos paveldui proceso. Istatymo 2 str. 22 punkte tyrimu apibrezimas sprendziant paveldo problemas netinkamas: "nekilnojamosios kulturos vertybes tyrimas--islikusiu, pakitusiu ar prarastu vertinguju savybiu, nekilnojamosios kulturos vertybes istorine raida patvirtinanciu faktu nustatymas, apibendrinimas ir dokumentavimas." Kulturos paveldo vertybiu istorine raida neva atskleidzianciuose dokumentuose ("istorinese pazymose", "dosje" atskiruose skyriuose), kaip liudija autoriaus patirtis, kokios nors "metafizines" informacijos (semantines, fenomenologines) paprastai nebuna. Del apibendrinimo--tai "konvergencine" priemone, jokiu budu neuztikrinanti kurybinio abdukcinio sprendimo reikalavimu (11). Dokumentavimas--o kokiu pavidalu? Is viso nagrinejamu dokumentu (Istatymo, Apraso, Taisykliu) konteksto aisku, kad kulturos paveldo objektai faktiskai apibudinami tik deskriptyviaisiais naratyvais.

Istatymo 3 str. 3 punkte vertybes reiksmingumas tapatinamas su tema, su kuria sietina vertybe (rasoma: "nekilnojamasis kulturos paveldas pagal reiksminguma, lemianti vertinguju savybiu pobudi ar ju derini, gali buti: 1) archeologinis <...>; 2) povandeninis <...>; 3) mitologinis <...>; 4) etnokulturinis <...>; 5) architekturinis <...>; 6) urbanistinis" ir t. t.). Be to, ka reiskia reiksmingumas, lemiantis vertinguju savybiu pobudi ar ju derini? Toks "reiksmingumas" neturi veikla orientuojancios galios, nesisieja su "potencialine" plotme. Tema cia viso labo pazymi tik abstraktu, isimtinai deskriptyvuji aspekta.

Labai abejotina istatyme itvirtinta tokia nuostata: "nekilnojamuju kulturos vertybiu reiksminguma, kulturos paveldo objektu ar vietoviu vertingasias savybes nustato ir teritoriju ribas apibrezia <... > nekilnojamojo kulturos paveldo vertinimo tarybos (toliau--vertinimo tarybos)" (Istatymo 8 str. 5 p.). Tad taip iseina, kad deklaruoti kitose Istatymo ir Apraso vietose tyrimai tik formalus reikalas? Vadinasi, vertinima atlieka ekspertai. Viska lemia isorine (kurejo atzvilgiu) ekspertize. F. Hayekas argumentuotai perspejo apie ekspertu pavoju, remdamasis XX a. patirtimi (Hayek 2002). Jis siejo hitlerines Vokietijos, sovietines Rusijos valdymo principus su konstruktyvistiniu racionalizmu (Hayek 1998), kuris, be abejo, sietinas su klasikiniu pasaulevaizdziu.

Taigi galima teigti, jog tiek Istatyme, tiek Aprase kulturos paveldo objekto vertingoji savybe suprantama fizineje plotmeje, jokia metafizine dimensija nera artikuliuojama. Tai reiskia, kad vertes, lemiancios objekto saugojima, apibrezimas yra statiskas, kontekstiskai uzdaras. Apraso priede nurodytos vertinamu objektu ar vietoviu ir elementu pavyzdines vertingosios savybes faktiskai tera tik tematinis deskriptyvusis apibudinimas, tik paprastas specialiu terminu, kuriu turinys "uzrakintas" siu dienu teoriniu modeliu sampratoje, vardijimas.

Visa tai liudija, jog paveldo objektu vertinimo metodologija atribota nuo dinamisko, rekursinio objektu vertes nustatymo ir priestarauja postneklasikinei prieigai. Ta pati galima nurodyti ir apie vadinamaja "uzstatymo morfotipu" teorija, kuri atsispindi Aprase ir kuri buvo pritaikyta Vilniaus senamiescio reglamente (jos detalia kritika zr. Petrusonis 2011).

Nagrinejant Istatyma ir Aprasa darosi aisku, kad jie del savo statiskumo, deskriptyvumo neatitinka informacines postindustrines visuomenes poreikiu, svetimi postneklasikinei paradigmai. Ankstesniu siu teisiniu dokumentu versiju analize jau buvo pristatyta kituose autoriaus straipsniuose; nuo to laiko (Petrusonis 2002, 2006) sampratos pokyciu nepastebeta (12).

Ka gi turi isreiksti tai, kas apibudina objekta kaip vertinga? Reikia suvokti, jog projektuotojams svarbu pateikti papildoma informacija, taip pat ir reglamentine, kuri butu ne direktyvinio, pasizymincio denotacine issklaida, pobudzio, o orientuojanti, konotacinio pobudzio (13). Siekiant aprupinti kurybini inovacini (14) procesa, kad butu uztikrinamos salygos kurybinei abdukcijai, greta deskriptyviuju naratyvu salygu reglamentiniuose teiginiuose turi figuruoti ir mitologiniai naratyvai (Petrusonis 2011). Toks salygu reglamentiniuose teiginiuose uzrasymas uztikrina kulturinio konteksto ivertinima, kulturiniu archetipu respektavima kurybiniame procese.

Kulturos vertybiu saugojimo, tvarkymo reglamentavimas apeinant kulturini konteksta (kaip kad yra siuo metu, kai operuojama isimtinai deskriptyviaisiais na-ratyvais, isskleidziant objektu "vertingasias savybes" denotaciskai) suponuoja tik vienintelio scenarijaus galimybe. Tik kontekstinis salygojanciu reikalavimu uzrasymas uztikrina rekursyvini, nelinijini projektavimo proceso pobudi, galimybes ivertinti papildomai isaiskejusius duomenis, susipazistant su kulturos paveldu naujai isaiskejancias zinias apie tai, kaip objektai, ju elementai yra susije su sociokulturiniu poziuriu reiksmingomis idejomis bei kulturiniais kontekstais; butent tos zinios turi buti integruojamos i objektu verciu aprasus. Restauruojant, pertvarkant objekta pasikliovimas tik neverifikuojamu ekspertiniu vertinimu, nesistengiant suprasti ikunytu kulturiniu kodu, gresia objekto kulturinio tapatumo, nesusiejamo su medziagines substancijos autentiskumu, sunaikinimu.

Vietoves ar objekto tvarkymo reglamentas turi figuruoti kaip patariancioji intelektine sistema. Reglamentas turi orientuoti, o tai reiskia--jo teiginiai turi buti pagristi konotacijomis. Tam, kad reglamentas butu veiksnus, jis turi pasizymeti strukturine ivairove. Objekto ar vietoves verte bus tuo didesne, kuo daugiau objektas ar vieta tures teigiamai vertinamu rysiu su sociokulturiskai reiksmingos situacijos (busenos) fiksavimu tikroveje.

Vertinant kulturos paveldo objektus, atskleidziant ju vertingasias savybes, svarbu atsizvelgti i tai, kad zinios paprastai egzistuoja tinkliniu pavidalu, daznai viena kita patikslina, aktualizuoja, o kartais net uzdengia, blokuoja, tai yra negali buti is karto suvoktos, kol nesuveike atitinkamas iprasminantis "raktas", stimulas.

Tai, kaip platesnio kulturinio konteksto, reprezentuojamo papildomai generuotu modeliu, isreiskianciu aktualu idejini fona, itraukimas gali padeti issamiau atskleisti Lentvario dvaro istorinio parko objektu, ju is tiesu yra klaidinga; ir zmogaus meginimas savo veiksmus apriboti tik tuo, kas gali buti grindziama tokiu budu, is jo atimtu daugeli efektyviausiu priemoniu, iki siol jam garantavusiu sekme" (Hayek 2002: 26, 27). savybiu verte ir kartu gali buti svariu tu objektu testinumo uztikrinimo pagrindu, autorius jau pademonstravo (Petrusonis 2010). Atliktame parko tyrime autorius akcentavo, jog dalis vertingu parko elementu del integralaus, absoliuciais kriterijais pagristo ekspertinio vertinimo praktikos yra visai neidentifikuota, "vertinguju savybiu" sarase nepristatyta, todel kyla gresme ju islikimui.

Jau buvo tvirtinta, kad kulturos paveldo objektu vertingasias savybes geriausia pateikti semantiniais modeliais, veikianciais dinaminio semantinio zodyno--tezauro--principu (Petrusonis 1981, 2002, 2006, 2010). Strukturinis tezauro ypatumas yra tas, kad jis turi daugiau negu viena iejima. Paprastai tezauras turi bent keturis iejimus. Ta lemia dvieju tezauro elementu-- "zenklo" ir "koncepto"--tarpusavio rysiai. Tezauro principas atitinka postneklasikines prieigos metodologinius principus: lankstumas, rekursyvumas, abdukci-nio sprendimo salygu sudarymas. Visas sias operacijas, pasizymincias isties "nelinijiniu" pobudziu, primenanciu galimos hipotezes nagrinejima, tikrinima, gali uztikrinti tezaure esanti semantine informacija, kuria sudaro denotaciniai ir konotaciniai semantiniai vienetai. Naudojant kulturos paveldo objektams tvarkyti tokia lankscia reglamentavimo priemone, kuri dera su naujuju informaciniu technologiju ideologija (nes gali buti idiegta geografinese informacinese sistemose), be kita ko galima paveldotvarkines veiklos stebesena. Jeigu iskiltu reikme, tokia informacine sistema suinteresuotiems bendruomenes nariams gali pademonstruoti sprendimo pagrindus, "pasleptu darbu aktus".

Tiek Istatymas, tiek Aprasas formuoja tokia antropogenines aplinkos vertes samprata, kuri nedera su postneklasikines metodologijos autopoeziniais principais, kurie kuria kultura. Didziausias trukumas yra nelankstumas ir galimybes aprepti vertingasias savybes kontekstinese apibreztyse nebuvimas.

Taigi, Istatyme ir Aprase ikunyta kulturos paveldo objektu vertinguju savybiu traktuote yra metodologiskai klaidinga. Neivertinama tai, kad informacija apie vertingasias savybes atsiranda suvokimo akte (tai jau postneklasikines prieigos nuostata). Tam, kad toks suvokimo aktas butu realizuotas, butinas toks specifinis, orientuojantis suvokima objekto aprasymas--itraukiant i aprasyma suvokimo perjungiklius, skatinancius abduktyvini sprendima.

Tokius suvokimo perjungiklius garantuoja papildomos informacijos, kurioje svarbus kulturiniu archetipu dalyvavimas, itraukimas i architekto, sprendziancio kurybine uzduoti, akirati. Tik tokiu atveju projektuotojas gali tiek atsizvelgti i objekto kulturines vertes (jei jos jam adekvaciai komunikuojamos), tiek tinkamai isnaudoti savo kurybines galimybes sukuriant originalu kurini siuolaikiniu architekturos kriteriju poziuriu. Tik tokia reglamentavimo sistema gali padeti atskleisti kurybini architektu potenciala ir kartu uztikrinti vertingu objektu islikima. Taciau tam vyraujancius reglamentuojanciuose dokumentuose deskriptyviuo-sius naratyvus reikia papildyti mitologiniais naraty-vais. Tad vietoviu reglamentuose privalo buti ne tik objektine informacija (pvz.: sklypo ar pastato adresas, savininkas, suformavimo laikas, pastatu projektu autoriai, apibendrinti subjektyvus ekspertu vertinimai, isvardyti stilistiniai bruozai, ekspertams "patikusios" savybes, sudetiniai elementai ir pan.), bet turi buti pateikta ir subjektine vietoves informacija--tai kulturiniu archetipu, sujungtu i mitologinio tipo naratyvus, konfiguracija, kurioje archetipai diferencijuojami pagal sasajas su ivairaus dydzio lokusais, su ivairios trukmes laikotarpiais (pagal santykini archetipu "amzinybes" laipsni) ir su apibreztais tematiniais kontekstais (nepasitenkinant ju ivardijimu, kuriuo siekiant "moksliskumo" apsiribojama dabar; tematinis kontekstas turi buti atvaizduotas taip, kad butu aisku, koks vaidmuo tenka mus dominanciam objektui tam tikroje kulturineje tos temos plotmeje).

Isvados

1. Svarbiausias kulturos paveldo vertinimo metodologijos Lietuvoje trukumas yra tai, kad objektai vertinami ignoruojant tapsmo kulturini konteksta, todel kulturos paveldo apsaugos procesas yra nelankstus, negali rasti salycio su aplinkos atnaujinimo, urbanistinio renovavimo procesais. Toks kulturos paveldo vertinimo metodologijos buvis yra nulemtas atotrukio nuo bendruju moksliniu metodologiniu principu kaitos proceso, yra "uzsikonservaves" klasikinio ir neklasikinio mokslu ideju lauke.

2. Isnagrinejus pagrindinius kulturos paveldo objektu vertinimo tvarka ir principus apibreziancius teisinius dokumentus galima teigti, jog objektu vertingosios savybes formuluojamos denotacis-kai, apibudinant objektus deskriptyviuoju nara-tyvu, kuriam budingas apibendrinimo primatas (konvergencija), verte neperteikiama derinant konotacinio ir denotacinio tipo teiginius, kulturos paveldo objekto vertingoji savybe suprantama fizineje plotmeje, jokia metafizine dimensija nera artikuliuojama. Jokios semantines, fenomenologines analizes, kuri leistu atskleisti susijusias su objektu konotacijas, teisiniai dokumentai nenumato. Tyrimu procedura yra formali, ji nepadeda ivardyti kulturos paveldo objektu vertingasias savybes; kulturos paveldo objektu ar vietoviu vertingasias savybes nustato ekspertai (nekilnojamojo kulturos paveldo vertinimo tarybu nariai).

3. Tam, kad kulturos paveldo vertinimo metodologija galetu atsinaujinti ir adekvaciai spresti kulturos paveldo apsaugos uzdavinius ir kartu neblokuoti inovaciniu procesu architekturos ir urbanistikos lauke, butina is esmes persvarstyti kulturos pa- veldo apsaugos metodinius principus ivertinant bendrosios mokslines postneklasikines prieigos teikiamas galimybes. Kulturos paveldo vertinimo metodologija turi transformuotis orientuojantis i postneklasikiniame mokslines raidos etape isryskejusias socialines komunikacijos, ziniu generavimo ir ju panaudojimo praktinems problemoms spresti informacines visuomenes ir globalizacijos salygomis galimybes.

4. Postneklasikine prieiga subjektu formavimosi ir raidos analizei siulo tinklines metodologijos principus, kurie leidzia aktualizuoti naujus socialines ir kulturines identifikacijos mechanizmus. Postneklasikinis mokslinio racionalizmo tipas issiskiria tuo, kad jame ypatinga reiksme turi refleksija apie veikla. Ivertinamas gautu ziniu apie objekta susietumas ne tik su veiklos priemoniu ir veiksmu ypatumais, bet ir su vertybemis ir tikslais; sprendziamas mokslines veiklos subjekto vertybiniu tiksliniu orientaciju sasaju su socialiniais tikslais ir vertybemis iprasminimo uzdavinys.

5. Projektuotojams svarbu pateikti tokia reglamentuojancia, lemiancia veikla informacija, kuri butu ne direktyvinio, pasizymincio denotacine issklaida, pobudzio, o butu orientuojanti, turetu ir konotacini pobudi. Tik taip butu uztikrinamos salygos kurybinei abdukcijai; greta deskriptyviuju naratyvu salygu reglamentiniuose teiginiuose turi figuruoti ir mitologiniai naratyvai (juos suponuoja konotaciju pateikimas). Tik vertinguju savybiu uzrasymas kartu pristatant ir kulturini konteksta kulturos paveldo objekto neatriboja nuo kulturos lauko, nuo tapsmo lauko, uztikrina rekursyvini, nelinijini projektavimo proceso pobudi, kartu--kulturinio konteksto ivertinima, kulturiniu archetipu respektavima kurybiniame procese, suteikia galimybes ivertinti pazistant kulturos pavelda naujai isaiskejancias zinias apie tai, kaip objektai, ju elementai yra susije su sociokulturiniu poziuriu reiksmingomis idejomis bei kulturiniais kontekstais; butent tos zinios turi buti integruojamos i objektu verciu aprasus.

6. Kulturos paveldo objektu vertingasias savybes geriausia pateikti semantiniais modeliais, veikianciais dinaminio semantinio zodyno--tezauro--principu; strukturinis tezauro ypatumas yra tas, kad jis turi daugiau negu viena iejima, orientuojancios, katalizuojancios kurybini sprendima informacijos gavimas tokiu atveju pasizymi nelinijiniu pobudziu. Tezauro principas atitinka postneklasikines prieigos metodologinius principus: lankstuma, rekur-syvuma, abdukcinio sprendimo salygu sudaryma.

doi: DO>10.3846/20297955.2012.679772</DO>

Literatura

Anisimov, A. V. 1998. Informatika. Tvorchestvo. Rekursiia. Kiev: Naukova dumka ([TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII], A. B. 1998. [TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII]).

Arshinov, V. I.; Lepskij, V. E. (redaktory). 2007. Problemy sub'ektov v postneklassicheskoj nauke. Preprint. Moskva: Kogito-Centr ([TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII]).

Birgelyte, A. 2005. Sinergetika kaip nelinijinio mastymo ir veikimo modelis, Logos 44: 159-160.

Budrevicius, A. 1998. Semiotikos ivadas: mokomoji priemone informacijos ir komunikacijos studijoms. Vilnius [interaktyvus], [ziureta 2004 11 22]. Prieiga per interneta: http://www.kf.vu.lt/salbud/semiot/pask/zanalpgr.htm

Burov, V. A.; Lepskij, V. E.; Rabinovich, V. L. 2007. Kulturnye mediatory v postneklassicheskoj nauke, in Refleksivnye processy i upravlenie: Sbornik materialov VI Mezhdunarodnogo simpoziuma, 10-12 oktiabria 2007 g. Moskva. Pod red. V. E. Lepskogo. Moskva: Kogito-Centr, 16-17 ([TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII]).

Danilov, J. A.; Kadomtsev, B. B. 1983. Chto takoe sinergetika? Nelineinye volny. Samoorganizatsiia. Moskva: Nauka ( ([TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII]. Mockba: Hayka).

Hayek, F. 2002. Kelias i vergove. Vilnius: Lietuvos laisvosios rinkos institutas.

Hayek, F. 1998. Teise, istatymu leidyba ir laisve. T. I. Taisykles ir tvarka. Vilnius: Eugrimas.

Lektorsij, V. A. 2007. Predislovie, in Arshinov, V. I.; Lepskij, V. E. (redaktory). Problemy sub'ektov v postneklassicheskoj nauke. Preprint. Moskva: Kogito-Centr ([TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII]).

Lietuvos Respublikos architekturos politikos kryptys. Patv. LRV 2005-05-18 d. nut. Nr. 554.

Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kulturos paveldo apsaugos istatymas (2008-05-08, Nr. 1733).

Lotmanas, J.; Uspenskis, B. 2004. Mitas--vardas--kultura, in Lotman, J. Kulturos semiotika (sud. A. Sverdiolas). Vilnius: Baltos lankos, 231-253.

Mamardashvili, M. 1994. Klassicheskij i neklassicheskij idealy ratsionalnosti. Moskva: Labirint ([TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII]).

Maturana, H.; Varela, F. [1st edition 1973] 1980. Autopoiesis and Cognition: the Realization of the Living, Boston Studies in the Philosophy of Science 42. Springer.

Merlo-Ponti, M. 1951. O fenomenologii iazyka [interaktyvus], [ziureta 2011 12 06]. Prieiga per interneta: http://anthropology.rinet.ru/old/6/merlo.htm ([TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII])

Nekilnojamuju kulturos vertybiu vertinimo ir atrankos kriteriju aprasas. Patv. LR kulturos ministro 2005-04-15 d. isakymu Nr. IV-150 ir 2011-06-15 d. isakymu Nr. IV-447.

Nekilnojamojo kulturos paveldo apsaugos specialiojo teritoriju planavimo dokumentu rengimo taisykles. Patv. LR kulturos ministro ir aplinkos ministro 2005-06-23 isakymu Nr. IV-261/D1-322.

Nekilnojamojo kulturos paveldo inventorizavimo taisykles. Patv. LR kulturos ministro 2005 06 29 d. isakymu Nr. 310.

Petrusonis, V. 1981. Apie miesto semantikos tyrimus, Lietuvos TSR architekturos klausimai, VII(I): 19-32. Petrusonis, V. 2002. Vietoves kulturinio tapatumo subjektinis substratas, Urbanistika ir architektura [Town Planning and Architecture] 26(1): 18-36.

Petrusonis, V. 2005. Vietoves kulturinio tapatumo ontologija, Urbanistika ir architektura [Town Planning and Architecture] 29(2): 55-62.

Petrusonis, V. 2006. Urbanistiniu vertybiu apsaugos metalo-ginis aspektas, is Kulturos paveldas ir visuomene XXI a., nacionaliniai ir tarptautiniai aspektai. Vilnius: Vilniaus dailes akademijos leidykla, 97-110.

Petrusonis, V. 2010. Kulturinio konteksto reiksme vertinant architekturini kompleksa, Urbanistika ir architektura [Town Planning and Architecture] 34(5): 252-261. http://dx.doi.org/10.3846/tpa.2010.24

Petrusonis, V. 2011. Kulturiniu archetipu recepcija planuojant urbanistine renovacija, Urbanistika ir architektura [Town Planning and Architecture] 35(4): 260-266. http://dx.doi.org/10.3846/tpa.2011.27

Schulte, R. 1998. Denotation and Connotation [interaktyvus], [ziureta 2011 12 12]. Prieiga per interneta: http://www.eng. fju.edu.tw/English_Literature/terms/denotation.htm

Stepin, V. S. 2003. Teoreticheskoe znanie. Moskva: Progress Traditsiia ([TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII].)

Toporov, V. N. 1983. Prostranstvo i tekst, in Tekst: semantika i struktura. Moskva: Nauka, 227-284 ([TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII]. Mockba: Hayka, 227-284).

Vecerskis, D. 2009. Intersubjektyvumo ir kuniskumo plotmiu sankirta. Fenomenologine perspektyva: daktaro disertacija. Humanitariniai mokslai, filosofija. Kaunas.

(1) Toliau trumpai pristatant visas tris bendrasias mokslines prieigas bus remiamasi V. Stepino (2003) darbu.

(2) Autopoezio reiskinys aptariamas toliau.

(3) Sinergetika tai yra mokslas, tiriantis atviru, nepusiausviruju sistemu susiorganizavimo desningumus (stabiliu strukturu arba periodiniu procesu tokiose sistemose formavimasi). Viena is svarbiausiu tokiu sistemu charakteristiku yra didelis sudedamuju daliu--elementu--skaicius ir netiesine saveika tarp ju (Birgelyte 2005).

(4) Bendruoju atveju rekursinis reiskia "pasikartojantis, griztamasis". Sinergetikos kontekste vartojamu savoku rekursija, rekursinis, rekursiskai isskleidima zr. toliau tekste ir penktoje bei septintoje isnasose.

(5) Autopoezis (nuo graik. auto "pats" ir poiesis "kuryba, produkavimas")--H. Maturana ir F. Varela terminas, reiskiantis gyvu butybiu, iskaitant zmogu, savikura, savistatyba, saviatgami-nima, pabreziant tai, kad butybiu organizacija produkuoja jas pacias neskiriant to, kas kuria (produkuoja), nuo to, kas yra produktas. Anot H. Maturana ir F. Varela, gyvi organizmai pasizymi "autopoezine organizacija". Autopoezines sistemos--tai sistemos, kurios kaip visumos nulemtos komponentu produkavimo tinklo. Komponentai rekursiskai (ivertindami griztamaji rysi), per interakcijas generuoja ir igyvendina tinkla, kuris kuria juos pacius. Tokie sistemos komponentai tinklo egzistavimo erdveje sudaro tu tinklu ribas (Maturana, Varela 1980: 78). Butent autopoezines organizacijos buvimas H. Maturanai ir F. Varelai yra sistemos "gyvumo" kriterijus (Maturana, Varela 1980). Klasikinis, neklasikinis ir postneklasikinis racionalumo tipai gali buti suprantami kaip atskiri autopoeziniai diskursai (Arshinov, Lepskij 2007).

(6) Reikia pabrezti, jog sampratu kaita nera tik chronologinis reikalas. Tai liudija "postneklasikines" prieigos apraiskos archaineje kulturoje. Tai galima matyti is V. Toporovo aptariamos archainiu kosmogoniniu modeliu analogijos su siuolaikinemis kosmologinemis teorijomis (Toporov 1983).

(7) Terminas rekursija dar vartojamas programavimo kalbose, kur jis apibrezia veiksma, kai funkcija kreipiasi pati i save. Rekursija taip pat reiskia tapaciu objektu pakartojimo procesa. Pavyzdziui, kai du veidrodziai pastatomi lygia greta vienas priesais kita, taip italpinti vienas kitame vaizdai yra rekursijos pavyzdys.

(8) "Kaip nurodo pats zodis inter--subjektyvumas, si savoka apima kazka, kas yra tarp subjektu, kas sieja viena subjekta su kitu subjektu. Tam, kad butu tarp, reikia, jog butu du poliai, kalbedami apie intersubjektyvuma, kalbame ne tik apie tai, kas yra-tarp-dvieju- subjektu, bet ir apie tai, kad sis tarp yra tarp dvieju esanciu subjektu" (Vecerskis 2009: 17). "Kai as kalbu ar kai as suprantu, jauciu kitu buvima manyje ir savo buvima kituose--buvima, kuris yra intersubjektyvumo teorijos kertinis akmuo, galu gale suvokiu mislingos Huserlio frazes "transcendentinis subjektyvumas tai intersubjektyvumas" turini. Kiek tai, ka kalbu, turi prasme, tiek tai, kai as kalbu, egzistuoja sau kaip kitas "kitas" (un autre "autre"), ir kiek isijauciu i tai, tiek daugiau nezinau, kas kalba ir kas klauso" (Merlo-Ponti 1951).

(9) Detaliau paaiskinamas savokos "deskriptyvusis" turinys. Aptardami fraze "pasaulis yra materija", J. Lotmanas ir B. Uspenskis nurodo, kad jungtis "yra" loginiu poziuriu cia zymi tam tikra sugretinima (kuri galima suvokti, pavyzdziui, kaip konkretaus ir bendro gretinima, isiliejima i daugi ir pan.). Taip aprasant objekta kreipiamasi i abstrakcia savoka, kuri prasminga tik toje aprasymo kalboje, tik abstrakciu savoku visumoje. Toki aprasymo tipa jie vadina "deskriptyviuoju", supriesindami su "mitologiniu" aprasymu. "Mitologiniu" aprasymu jie vadina tiesiogini konkretaus daikto sutapatinima su kitu daiktu, bet esanciu vertybines hierarchijos poziuriu auksciau ir figuruojanti kaip pirmapradis daiktas, kaip daikto pirmavaizdis (pavyzdziui, "pasaulis yra zirgas", fraze is mitologinio teksto--Upanisadu) (Lotmanas, Uspenskis 2004: 231-232).

(10) Budrevicius pateikia toki aiskinima: "Konotacija--antros eiles zymejimas. Tai toks zymejimas, kai pirmine (esmine) (denotacine--V. P.) reiksme susiejama su antrine (atsitiktine, akcidentine). Konotacijai budinga, kad zenklo reiksme kyla ne is jo paties, bet is to, kaip jis vartojamas, pavyzdziui, visuomeneje (Budrevicius 1998). Pavyzdziui, denotaciskai gyvate gali buti apibrezta kaip "zvynuotas, bekojis, kartais nuodingas roplys, turintis ilga, smailejanti i gala cilindrini kuna ir sutinkamas daugiausia tropiku ir vidutinio klimato regionuose"; o konotacija isreiskia asociacijas ar emocines aplinkybes, susietas su apibreztu zodziu; konotacine reiksme egzistuoja kartu su denotacine reiksme; pavyzdziui, zodziui "gyvate" priskiriamos "blogio" ar "pavojaus" konotacijos (Schulte 1998).

(11) Visas svarstymo procesas gali buti suskaidytas i analize, kurybine abdukcija ir validavima. Kurybines abdukcijos esme--remtis keletu dalykiniu padeciu ir isgalvoti hipoteze apie rysi. C. S. Peirce aiskina, kad abdukcija tai prielaidos darymas is isvados. C. S. Peirce aiskina, kad butent toks sprendimo budas budingas zmonems, jis formuoja ju patyrima atpazinti hipotezes, spejimus, galincius geriau paaiskinti padeti (detaliau zr. Petrusonis 2011).

(12) Tai, kad istatymai ir istatymo igyvendinamieji teises aktai rengiami be jokios atodairos i metodologines naujoves, patvirtina tendencija--"siuo metu visuotinai pastebima mokslo ir valstybinio valdymo sriciu disasociacija" (Lektorskij 2007: 5).

(13) Su deskriptyviuoju naratyvu ir polinkiu i denotacinius apibrezimus (ignoruojant konotacines apibreztis) siejasi F. Hayeko pateiktas perdeto polinkio i logini paaiskinima apibudinimas: "Pamatine prielaida, kuria grindziamas isitikinimas, jog zmogus dorojasi su ji supanciu pasauliu pirmiausia savo sugebejimais daryti logines isvadas is eksplicitiniu prielaidu, is tiesu yra klaidinga; ir zmogaus meginimas savo veiksmus apriboti tik tuo, kas gali buti grindziama tokiu budu, is jo atimtu daugeli efektyviausiu priemoniu, iki siol jam garantavusiu sekme" (Hayek 2002: 26, 27).

(14) Deklaruojama, kad kulturos paveldo apsaugos sistema pretenduoja buti gyvybinga ir sieti save su siuolaikines architekturos kurybos lauku (plg. Lietuvos Respublikos architekturos politikos kryptys 2005).

Vytautas Petrusonis

Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Architekturos pagrindu ir teorijos katedra, Pylimo g. 26/Traku g. 1, 01132 Vilnius,

Lietuva El. pastas vytas_petr@yahoo.com

Iteikta 2011 12 07; priimta 2012 02 06

VYTAUTAS PETRUSONIS

Dr, Assoc. Prof., Dept Fundamentals and Theory of Architecture, Vilnius Gediminas Technical University (VGTU), Pylimo g. 26/Traku g. 1, 01132 Vilnius, Lithuania. E-mail: vytas_petr@yahoo.com

Doctor of the Humanities (architecture), VGTU, 2005. Research interests: respect for locus cultural identity, structural and typological features of architectural objects, architecture and psychology, ethical aspects of architecture, metacritical analysis of architectural activity.
COPYRIGHT 2012 Vilnius Gediminas Technical University
No portion of this article can be reproduced without the express written permission from the copyright holder.
Copyright 2012 Gale, Cengage Learning. All rights reserved.

Article Details
Printer friendly Cite/link Email Feedback
Author:Petrusonis, Vytautas
Publication:Town Planning and Architecture
Article Type:Report
Geographic Code:4EXLT
Date:Mar 1, 2012
Words:4570
Previous Article:Mokslo straipsniu rengimo taisykles.
Next Article:The sociocultural controversies of architectural inheritance of soviet Lithuanian legacy/Sovietines lietuvos architekturinio palikimo ipaveldinimo...
Topics:

Terms of use | Privacy policy | Copyright © 2020 Farlex, Inc. | Feedback | For webmasters