Printer Friendly

Indirect essences and meanings of architectural competitions/ Netiesiogines architekturos konkursu esmes ir prasmes.

Ivadas

Nagrinejant kurybinius konkursus kaip architekturos meno reiskini, reiketu iskirti du ju veikimo lygmenis: tiesiogini ir netiesiogini. Geriausiai matomas ir dazniausiai aptariamas tiesioginis konkursu veikimo lygmuo: tikslas--procesas-rezultatas. Nors dazniausiai rezultatas suvokiamas kaip kazkas materialaus, pvz., konkretaus objekto projektas ar jo igyvendinimas, taciau priklausomai nuo tikslu gali buti apsiribojama ir abstraktesniu lygmeniu: idejiniu gairiu nuzymejimu, alternatyvu apzvalga, novaciju teigimu. Taigi konkurso sekme nusako ne tiek rezultato materialumo laipsnis, kiek jo atitiktis issikeltiems tikslams. Nepaisant to, architekturos tyreju, praktiku ar platesnes visuomenes demesio daugiausiai sulaukia butent materialioji konkursu produkcija. Sistemos vertinimas taip pat grindziamas isskirtinai materialiais parametrais: efektyvumu (projektu igyvendinimo faktais), kokybe (objekto architekturine israiska), populiarumu (konkursu skelbimo atveju kiekiu). Tai paaiskinama tuo, kad konkursu budu atsirade objektai (ypac visuotinai pripazinti, tam tikro laikotarpio architekturos meno pavyzdziai ar paveldas) lengviau pastebimi, identifikuojami ir inventorizuojami. Mazejant konkursu rezultatu materialumui, ju reiksme ir poveikis visam architekturos laukui tampa netiesioginiai ir sudetingiau ivertinami. Materialumo laipsni apibrezia pats konkurso tikslas arba pagal ji parinktas tipas (mazejimo tvarka): projekto konkursas, alternatyviu meniniu ideju varzytuves, novaciju teigimas, paroda-konkursas. Taip pat reikia nepamisti, kad jau del pacios konkursines atrankos principo didzioji konkursiniu darbu dalis pralaimi konkurencineje kovoje ir lieka nepanaudoti. Tas pats del ivairiu priezasciu gali atsitikti ir su atrinktais igyvendinti skirtais projektais. Planuojamas objektas gali buti niekada nepastatytas ar pastatytas pagal kita projekta. Del to mes turime situacija, kai vienokiuose ar kitokiuose konkursuose yra dalyvavusi didzioji dalis praktikuojanciu architektu, taciau tik mazumos ju konkursiniai projektai buvo pazymeti ar tuo labiau igyvendinti. Taigi vertinant vien kiekybiniu poziuriu akivaizdu, kad materialioji architekturos konkursu israiska nesulyginamai mazesne uz juose sutelktu ideju ir projektu kieki. Kitaip sakant, netiesiogine konkurso reiskinio itaka architekturos meno lauke gerokai platesne tema, nei galima spresti vien pagal tiesiogini materialu proceso rezultata. Straipsnio tikslas--ivardinti netiesiogines konkursu sistemos veikimo formas, nors is dalies atskleisti sio nematomo konkursu lygmens masta, pobudi ir reiksme.

Architekturos konkursai ir P. Bourdieu meno lauku teorija

Nagrinejant netiesiogini architekturos konkursu veikimo lygmeni, reiketu visu pirma nustatyti paties konkursu fenomeno esme visos architekturos meno srities atzvilgiu. Nors gausu fragmentinio pobudzio izvalgu apie vienokias ar kitokias konkursu reiksmes apraiskas (kurybiskumo skatinimas, nauju zvaigzdziu atradimas, profesinis tobulejimas, viesojo intereso gynimas), taciau truksta visus siuos aspektus apibendrinancio ir paaiskinancio modelio. Is tiesu architekturos, kaip universalios, o kartu maziau savarankiskos meno srities, lyginant su kitais menais, specifika daznai sukuria sunkumu taikant ivairius kulturologinius ir tarp-dalykinius pazinimo modelius. Ko gero, tiksliausiai pritaikoma buda galime atrasti vieno itakingiausiu XX a. meno sociologu prancuzo Pierre'as Bourdieu (19302002) lauku (champs) teorijoje.

P. Bourdieu pasiulytas modelis toks universalus, kad buvo taikomas nagrinejant tiek akademine mokslo bendruomene, tiek mena, televizija, vedybu paprocius ar net vyru dominavima. Pasak sociologo, skirtingos zmogaus veiklos sritys yra tarsi laukai (champs), kuriuose individai konkuruoja del skirtingu rusiu atlygio ir galios, t. y. kuo didesnio siame lauke itakingos kapitalo rusies kiekio (Bourdieu, Wacquant 2003). Si rungtyniavima prasminga daro jo dalyviu tikejimas zaidimu (illusio)--isitraukimas i konkurencija pagal jos taisykles tikintis tam tikru erdves siulomu prizu. Taip socialine tikrove galima isivaizduoti kaip nuolatine didele konkurencijos erdve, kurios dalyviai pasizada laikytis tam tikru taisykliu, kad pelnytu titula, pinigini priza, visuomenes ir ziniasklaidos demesi. Nuo lauko dalyvio pasirodymo priklauso jo socialinis statusas, bendra visu tam tikros sakos atstovu hierarchija ir jos pokyciai.

P. Bourdieu isskiria 4 kapitalo rusis: ekonomini, socialini, kulturini ir simbolini. Kaip kiekviename losime kinta santykine kortu verte, taip skirtingu kapitalo rusiu hierarchija skirtinguose laukuose esti skirtinga (Bourdieu, Wacquant 2003: 132). Bendraja prasme universaliausiu ir svarbiausiu kapitalu laikomas ekonominis kapitalas, nes ji lengviausia transformuoti i kitas kapitalo formas. Socialinis kapitalas--tai kulturiskai, ekonomiskai ir politiskai reiksmingi rysiai, padedantys lauko dalyviui igyti ir islaikyti atitinkama socialini statusa. Kulturinis kapitalas apima visa, kas susije su svietimo sistema, pvz.: issilavinima, kalba, jos panaudojima, meno ismanyma ir t. t. Simbolinio kapitalo savoka nusako statusa visuomeneje--prestiza, reputacija, garbe (Cesnavicius et al. 1999: 64). Tai svarbiausia kapitalo rusis meno lauke, nes cia kovojama daugiausia del pripazinimo ar zinomumo akumuliavimo. Meno lauke kulturinis kapitalas padedant socialiniam virsta simboliniu kapitalu (Doblyte 2011: 113).

Meno pasaulis, anot P. Bourdieu, yra toks pat kaip ir visi kiti laukai: organizuotas ir strukturuotas, todel "<...> jo taisykles, diskursai, naratyvai, veikejai, institucijos, specifinis kapitalas ir kita gali buti identifikuoti <...>" (Webb et al. 2002: 150). Meno laukas yra tiek objektyvi, tiek ir subjektyvi socialines realybes struktura, kurioje rysiai tarp skirtingu agentu poziciju reiskiasi bendradarbiavimo arba konkurencijos strategijomis. Meno lauko koncepcija isreiskia "atvirkscius" ekonomikos desniams principus. Ne veltui P. Bourdieu kulturos ir meno lauka pavadina "atvirkstiniu ekonominiu lauku", ir tai tiesiogiai siejasi su meno lauko dalyviu nuolatinemis autonomijos aspiracijomis, kai deklaratyviai ignoruojama tiek politine konjunktura, tiek materialine nauda (1996).

Taciau kalbant apie architektura, strukturalistine meno lauku teorija ilga laika nebuvo taikoma. Dar daugiau--pats Pierre'as Bourdieu samoningai venge palyginimu su architektura: "<...> As noreciau trumpai isanalizuoti kai kuriuos menines praktikos atvejus, ypac tapybos ir poezijos (palikdamas nuosaly architektura, kuri tam tikrais atzvilgiais per daug intelektualus menas) <...> (2002: 32). P. Bourdieu nuomone, architekturai, kitaip nei vadinamiesiems "gryniesiems menams", truksta autonomiskumo. Del sios priezasties jis architektura prilygino labiau profesijai nei menui. Taciau jau kita tyreja--Helene Lipstadt (2003), remdamasi paties P. Bourdieu moksliniu instrumentarijumi, argumentuotai irode, kad architektura taip pat yra meno laukas, taciau labiau nei kiti nukreiptas i realu igyvendinima, pripazinima ir supratima, todel, skirtingai nei kiti menai, kurie yra tik simboliniu produktu rinkos, negali funkcionuoti visiskai autonomiskai. Taigi kalbant apie autonomiskuma, kaip viena svarbiausiu meninio lauko kriteriju, ypac svarbus tampa architekturos konkursu vaidmuo. Pastebima, kad, skirtingai nei kitu meniniu profesiju atstovai, architektai aktyviai ir noriai dalyvauja varzytuvese, nes si praktika suteikia jiems daugiau kurybines laisves ir meninio savarankiskumo. Helene Lipstadt pagristai daro isvada, kad architekturos konkursai--tai isskirtinis meninis laukas, kuriame kaip niekur kitur architektai gali tapti santykinai autonomiskais kurejais. Taigi, jei is visos architekturines praktikos butu isskirti butent kurybiniai konkursai, tai jie taptu ta grandimi, kuri jungtu architektura su kitais, vadinamaisiais "grynaisiais" menais, kuriuos Bourdieu aiskina remdamasis homologiska humanitariniu problemu lauku struktura (Lipstadt 2003).

Sioje vietoje mes atrandame, ko gero, pacia fundamentaliausia kurybiniu konkursu prasme, del kurios architektura yra menas, bet ne paslauga, o architektas yra kurejas, bet ne amatininkas. H. Lipstadt teigia, kad Renesanso pradzia zenklinantys Santa Maria del Fiore bronziniu duru (1401 m.) ir kupolo (1419 m., 1 pav.) konkursai kartu reiske ir riba, kai architektai nustojo buti "akmentasiais" ir tapo "skulptoriais", t. y. kai architektura tapo menu (Lipstadt et al. 1989). Viduramziais konkurencija tarp architektu vyko tik kainos pagrindu, bet centrineje Italijoje atskiros komunos eme naudoti konkursus geriausiai reiksmingu pastatu architekturinei idejai isrinkti ir taip itvirtinti savo pranasuma pries konkurentus. Tai atitiko bendrus Renesanso laikotarpiu mene vykusius pokycius ir tendencijas. Daugelis meno istoriku XIV a. Florencija ivardina kaip vieta ir laika, kai Vakaru Europoje eme formuotis meno saku autonomiskumas, o anot P. Bourdieu--meno laukai (1993: 112-113).

Iki kokio laipsnio architektura gali buti autonomiska? Kitokio laipsnio savarankiskumas, diferencijuojantis architektura nuo tokiu menu kaip daile, ne karta minetas istoriniuose (Van Rensselaer 1890; Janson 1995) ir sociologiniuose tyrimuose (Lipstadt, Mendelsohn 1980; Larson 1983). Bourdieu teigia, kad literaturos ir dailes menu sritys apdovanotos nepalyginamai didesne autonomija nei kitos menu rusys. Pavyzdziui, literaturos laukas--atskira, isoriniu faktoriu neveikiama, pagal savus principus egzistuojanti mikrovisata. Sio lauko funkcionavimas primena stikline prizme, kuri kaip sviesa "perlauzia" kiekviena isorini poveiki--iskaitant demografini, ekonomini, politini. Is to matyti, kad be sio "sviesos lauzimo koeficiento", o kitaip sakant--autonomijos laipsnio zinojimo, neimanoma suprasti santykiu tarp lauko dalyviu, ju kuriniu, ideologiju, zanru, savito lauko istorinio vystymosi (Bourdieu 1993). Nors profesine architektu praktika gerokai skiriasi nuo kitu kurybiniu sriciu atstovu, taciau dalyvaujant konkurse bent laikinai supanaseja su kitais savarankiskesniais menais. Del to paradoksali situacija, kai architektai konkuruoja vieni su kitais ir siekia is pirmo zvilgsnio sau nenaudingos papildomos veiklos, o is tiesu sukuria erdve, kurioje jie gali dirbti megaudamiesi pasiektu autonomijos laipsniu (Lipstadt 2003).

[FIGURE 1 OMITTED]

Kitu meno saku atstovai taip pat dalyvauja konkursuose, taciau nei vienoje is ju konkursu reiksme profesineje veikloje nera tokia didele. Pazymetina, kad architektai daugiau negu toleruoja kurybines varzytuves--jie siekia konkursu tuo pat metu pripazindami ir kritikuodami loterijai prilygstancia ju kokybe. Neproporcingo dalyviu idedamu pastangu ir menamos naudos galimybiu ekonominis nelogiskumas reikalauja atskiro paaiskinimo, kuris gali kilti is ju pasisventimo architekturai kaip meniniam laukui arba is to, ka vienas itakingiausiu sio laikotarpio meno sociologu Pierre'as Bourdieu vadina tikejimu zaidimu arba illusio (1996: 274). Si aplinkybe lemia ypatinga (didesne nei kasdienineje architektu praktikoje) kurybiniu galiu mobilizacija, o kartu ir meistrystes ugdyma. Kaip pripazista vienas is zymiausiu siu laiku architektu praktiku ir teoretiku Peter Eisenman: "<...> konkurse architektai siekia padaryti savo geriausia darba. Siekiant laimeti dirbama visai kitaip nei tada, kai jau turi uzsakyma <...>" (Nasar 1999). Architekto, dalyvaujancio varzytuvese, profesini ir kurybini tobulejima konkursuose izvelgia daugelis architektu ir architekturos kitiku (Spreiregen 1979; Lipstadt, Mendelsohn 1980; Kanciene 1991; Strong 1996; Zickis 1996; Vaitys 2007; Chupin 2011). "<...> Sakoma, jog kiekvienas architektas karta per metus turi dalyvauti konkurse vien tik tam, kad issaugotu kurybine forma <...>" (Caikauskas 1999).

Dauguma architektu (Spreiregen 1979; Baravykas 1985; Anthony 1991; Strong 1996; Zickis 1996; Vaitys 2005) apibudina konkursus kaip nauju ideju inkubatoriu, skleidimo priemone, kurybines minties pazangos veiksni: "<...> konkursu metu generuojamos naujos idejos, jos lyginamos su kolegu mintimis ir tai tampa savotisku pazangos varikliu <...>" (Caikauskas 1999). Taigi vel pastebima ne tik siaura tiesiogine ar tik laimejusiu darbu, bet ir viso konkurso reiskinio edukacine, inovaciju skleidimo prasme.

Kulturines produkcijos lauke, kuriam priskirtina ir architektura, reiksmingiausias yra kulturinis arba informacinis kapitalas, nurodantis igytas zinias, issilavinima, informacija, skoni, kurybiskuma, profesionaluma. Nors architektai turi sukaupe atitinkama institucini kulturini kapitala, igije aukstosios mokyklos diploma, taciau konkursai suteikia galimybe lavinti meistryste, kaupti ir keistis informacija intensyviai ir nuolat. Taigi kaip viena is visuotinai pripazintu netiesioginiu konkurso prasmiu galima pamineti efektyvu kulturinio kapitalo kaupima.

Artima profesiniam tobulejimui yra ir kita konkursu prasme--nauju talentu atskleidimas. Jauniems nezinomiems architektams varzytuves suteikia galimybe (kartais vienintele) tapti pripazintais kurejais (Anthony 1991; Jong, Mattie 1995; Strong 1996; C. M. A. 2006; Vaitys 2007; Chupin 2011). Tokiu faktu konkursu istorijoje daugybe:

--36 metu architektas Charles Garnier, laimejes Paryziaus operos konkursa 1860 m. Napoleono III Prancuzijoje;

--24 metu Harvey Elmes, kurio St George's koncertu sales Liverpulyje projektas 1839 m. konkurse buvo pripazintas geriausiu;

--37 metu Eero Saarinen, pirma karta tapes zinomas ne del savo tevo Eliel Saarinen, bet del pergalingo garsiosios St Louis arkos projekto 1947-1948 m. konkurse;

--32 metu Zaha Hadid, 1982-1983 m. unikaliu dekonstruktyvistiniu braizu issiskyrusi Honkongo "The Peak" konkurse (2 pav.);

--34 metu Renzo Piano ir 38 Richar Rogers, 1971 m. prestiziniame tarptautiniame Pompidou centro Paryziuje konkurse nurunge 30 kitu komandu;

--43 metu Daniel'iui Libeskind'ui 1989 m. laimetas Berlyno Zydu muziejaus konkursas leido igyvendinti pirmaji jo karjeroje objekta ir atvede ji i didziaja architektura (Jong, Mattie 1995).

Architekturos konkursu, kaip ir kitu meniniu lauku, dalyviai (agentai) didina savo itaka kitu atzvilgiu priklausomai nuo sukaupto specifinio simbolinio kapitalo. Sis "kapitalas" yra salyginis, egzistuoja tik meniniame lauke ir ivertinamas pagal jame nustatytas taisykles. Taciau jo verte nera vien simboline ir gali buti paversta i kitas--materialias--kapitalo formas (Bourdieu 1996). Dalyvavimas ir pergales konkursuose architektams tampa tokio simbolinio kapitalo kaupimo budu, padeda uzimti aukstesnes pozicijas ne tik konkurse, bet ir profesineje veikloje, o kartu sukaupta simbolini kapitala (zinomuma, autoriteta) panaudoti realiuose darbuose ir taip paversti ji i kitas kapitalo formas (socialini ir ekonomini). Laimejes konkursa architektas gali akimirksniu tapti pripazintu meno kureju, kai kasdienineje profesineje veikloje zinomumo ir pripazinimo gali tekti laukti visa gyvenima. Kitaip sakant, konkursai leidzia architektams simbolinio kapitalo siekti gerokai greiciau ir efektyviau nei kitais budais.

[FIGURE 2 OMITTED]

Kurybiniu varzytuviu metu sukurti projektai igauna savo visuomenine verte per tuos pacius mechanizmus, kaip ir kitu "grynuju" meno saku darbai. Ir siuo poziuriu svarbus tampa ne tik pirmosios vietos laimejimas ar projekto igyvendinimas, bet ir pats procesas bei jo nusvietimas. Taigi konkursuose sukaupto simbolinio kapitalo kieki ne visuomet apibudina uzimta pozicija (vieta), bet ir atgarsis visuomeneje, kritiku ir kolegu vertinimas. Taigi nereti atvejai, kai inovatyvus projektas, nelaimejes konkurse, tampa neformaliu nugaletoju realybeje. Ta puikiai iliustruoja Tautu sajungos bustines Zenevoje konkursas 1927 m., kai komisija isrinko ultrakonserva-tyvu Nemot ir Flegenheimer projekta, supriesindama ji su moderniais Le Corbusier, Hannes Meyer ir Richard Neutra projektais. Si parodomoji akademizmo pergale pries modernia architektura tik dar labiau sutelke jos salininkus ir isprovokavo CIAM (Congres Intemationaux d'Architecture Moderne) susikurima. Chartijos nariais, be Le Corbusier, tapo S. Giedion, W. Gropius ir kt. (Jong, Mattie 1995: 258-271). Siuo poziuriu galima teigti, kad oficialiai pralaimejes projektas tapo neformaliu konkurso nugaletoju (Chupin 2011). Le Corbusier projektas architekturos istorijoje isliko kaip modernizmo architekturos pradzios simbolis.

Panasi situacija susikloste ir Chicago Tribune dangoraizio konkurse 1922 m., kai pirmosios vietos nugaletoju Raymond M. Hood ir John Mead (JAV) darbas (3 pav., a) atrode akivaizdziai pasenusios stilistikos lyginant su antrojoje vietoje likusia Eliel Saarinen (Suomija) ideja, kuria to meto spauda netruko pakrikstyti "konkurso ziuri neivertintu perlu" (3 pav., b). Tame paciame konkurse jokia premija nepazymetas ne pagal laikotarpi novatoriskas Walter Gropius ir Adolf Meyer (Vokietija) projektas (3 pav., c) veliau pradejo nauja era dangoraiziu stilistikoje (Spreiregen 1979).

Tokiais atvejais susiduriame su neigyvendintu konkurso darbu potencialu. Kiekvienam architekturos projektui sukurti telkiami dideli materialiniai, profesiniai ir intelektualiniai istekliai. Visi konkursiniai projektai--tai nepanaudotas profesionaliai suformuluotu ideju ir sprendimu kompleksas, kuriame slypi naudingos informacijos klodai. Tiesiog efektyvesniam sios informacijos panaudojimui ji turetu buti strukturi-zuota pagal galimu vartotoju grupiu poreikius ir viesai prieinama (Linartas 2009a).

[FIGURE 3 OMITTED]

Siuo poziuriu ne maziau svarbus veiksnys--viesas ir demokratinis architekturos konkursu pobudis, leidziantis informuoti ir itraukti visuomene i kurybinius procesus, suformuoti konsoliduota, daznai kompromisini sprendima, placiau skleisti inovatyvias idejas, formuoti eiliniu architekturos stebetoju ir vartotoju nuomone ir skoni (Spreiregen 1979; Anthony 1991; Strong 1996; C. M. A. 2006). "<...> Visuomene priima konkursus kaip demokratini procesa ir menini ivyki. Todel jai reikalingas visiskas viesumas <...>" (Zickis 1996).

Architekturos konkursai taip pat gali buti naudingi kaip atskiro kulturines produkcijos tipo identifikatoriai, nes parodo situacija hiperbolizuotu budu (Lipstadt 2003).

Kalbedami tiek apie kurybiniu konkursu, kaip autonominio architekturos meno lauko fenomena, tiek apie jo reiksme architekturos menui, tiek apie sios sistemos tobulino prielaidas, mes turime nuolat atsiminti Bourdieu zodzius, kad bet kokiai schemai gyvybinguma ikvepia nuolatinis jos permastymas, verciantis mus vis is naujo nustatyti jos itakos ribas ir pobudi (Bourdieu, Wacquant 1992). Pritaikydami meno lauku modeli galime analizuoti bendra architekturos situacija, lyginti su kitu menu, socialiniais ir ekonominiais laukais, nustatyti tendencijas ir prognozuoti. Siuo poziuriu naudinga perzvelgti Lietuvos architekturos konkursu ypatumus, kurie, patvirtindami daugeli bendro pobudzio tendenciju, turi ir nemazai specifiniu bruozu.

Netiesiogine kurybiniu konkursu reiksme Lietuvoje

Lietuvos architekturos konkursu kritika (Ambrasas 1996; Joneikis 2010) daznai apsiriboja tiesiogine ju paskirtimi, t. y geriausios idejos radimu. Taigi ir sistemos tobulinimo prielaidu ieskoma paties konkurso organizacijos ir atrankos procese. Taciau siuo atveju pamirstama, kad net tobulai organizavus konkursa (atlikus reikiamus isankstinius tyrimus, issiaiskinus viesojo ir privataus intereso ribas, nusistacius tikslus, surasius issamias ir nedviprasmiskas konkurso salygas, numacius adekvatu atlygi ar premijas, suteikus pakankamai laiko kurybai, paskyrus kompetentinga ir nesaliska vertinimo komisija, ivykdzius issamia pateiktu projektu analize ir objektyvu vertinima) vis tiek galima nepasiekti laukiamu rezultatu, jei nebus inovatyvioms idejoms generuoti pajegiu kureju--architektu. Taigi paties konkurso kaip kurybiskuma ugdancio reiskinio egzistavimas yra reiksmingesnis nei jo proceso optimizavimas, o netiesiogine konkurso itaka architekturos menui yra pirmine ir fundamentalesne nei tiesiogine.

Ne vienas zinomas Lietuvos architektas savo karjera pradejo laimejes kurybini konkursa: 1958 m. Operos ir baleto teatro Vilniuje konkurse jaunos Vilniaus dailes instituto absolventes N. Buciutes pasiulyta teatro ideja (4 pav., a) nurunge tradicionalistini A. Spelskio rengta projekto varianta (Mikucianis 1997); 1966 m. Revoliucijos muziejaus (dabar Nacionalines dailes galerijos) Vilniuje konkursa (4 pav., b) laimejo tuomet dar nezinomi architektai G. Baravykas, P. Adomaitis, V. Vielius, R. Pranaitis (Buivydas 2000). Del dalyvavimo konkursuose pripazinimo sulauke nemaza dalis zymiausiu Lietuvos architektu: L. Gucevicius, A. Vivulskis, V. Landsbergis-Zemkalnis, A. ir V. Nasvyciai, G. Telksnys, L. Vaitys, H. Silgalis, S. Sarkinas, L. Merkinas, R. Kristapavicius, G. Ramunis, K. Pempe, G. Caikauskas, R. Palekas, A. Ambrasas, S. Kuncevicius, T. Balciunas, S. Pamer-neckis, K. Lupeikis. Jaunu architektu sekme paskutiniuose Lietuvos ir tarptautiniuose konkursuose taip pat leidzia tiketis, kad pripazintu architekturos kureju sarasas ateityje tik pildysis. Taigi konkursai Lietuvoje taip pat yra vienas efektyviausiu simbolinio kapitalo kaupimo formu.

[FIGURE 4 OMITTED]

Dar reiksmingesne Lietuvos atveju buvo ir yra architekturos konkursu teikiama kurybine autonomija. Si savybe ypac pasitarnavo sovietiniu metu Lietuvoje (1940-1989), kai tokia kurybos forma buvo vienintelis budas architektams nors is dalies issivaduoti nuo administracines kontroles ir cenzuros, susikurti savarankiska kurybine terpe nepalankioje politineje ir ekonomineje situacijoje. Architektu L. Merkino ir S. Sarkino-sovietiniu konkursu nuolatiniu dalyviu -dueto atsiradimo istorija byloja butent apie kurybines autonomijos nepalankiomis tuometines realybes salygomis sieki: "<...> du jaunuoliai vakarais vis dazniau diskutuodavo, braize ir visaip bande savo ir vienas kito jegas ieskant savarankisko poziurio i architektura. Viena toki vakara nutareme, kad teisingiausias kelias i savarankiskuma yra architekturiniai konkursai <...>" (Vaitys 2007: 102). Nepaisant visu sovietiniu metu konkursu neproduktyvumo ir organizaciniu trukumu, galima daryti prielaida, kad juose netiesiogiai buvo formuojama dabartines musu architekturos vizija ir ja igyvendinti galintys profesionalai (Linartas 2009b).

Taciau net palankesnes politines situacijos metais sis architekturos konkursu sistemos teikiamas kurybines autonomijos fenomenas islieka nepaprastai aktualus. Pvz., paskutinius 2 desimtmecius nuo tada, kai buvo atgauta nepriklausomybe (1990-2010), Lietuvos architektus vis dar riboja ne tiek kurybiniai sugebejimai, kiek statytoju, finansiskai pajegiu juos igyvendinti, trukumas. Konkursai tokiu atveju tampa vieninteliu budu architektams kurti ir siulyti savo idejas uzsakovams, kurie gali jas realizuoti. Del to, kad yra ekonomiskai pajegiu ir architektu profesionalumu pasitikinciu statytoju, kurybine autonomija gali veikti gerokai placiau nei konkursu sritis. Vadinasi, ekonomiskai stipresniuose krastuose konkursu vaidmuo formuojant menini architekturos lauka nera toks kritiskai svarbus kaip ekonomiskai silpnesniuose. Tokie konkursai bet kuriuo atveju, net eliminavus ekonominius apribojimus, visuomet issaugos uzsakovo kontroles nevarzomos kurybos prasme (Strong 1996).

Nuo 2008 m. del pasaulines ekonomines krizes prasidejes Lietuvos statybos sektoriaus nuosmukis (Akatjevaite 2011) apribojo ir sia galimybe. Ekonomines tendencijos leme logiska komerciniu objektu statybos, o kartu ir jiems skirtu konkursu kiekio kritima. Statybos ir projektavimo apimti bent is dalies issaugojo is valstybes lesu finansuojami objektai. Deja, visaverciai architekturos konkursai jiems skelbiami labai retai. Tai nulemta nuo 1996 m. priimtu Viesuju pirkimu istatymu (toliau tekste--VPI), kurio pagrindine nuostata--maziausios (taip pat ir projektavimo) paslaugu kainos kriterijus. Ir nors aktuali VPI redakcija numato galimybe skelbti ne tik paslaugu, bet ir projekto konkursus, kuriuose pateikti planai ar projektai vertinami pagal pirkimo dokumentuose nustatytus kriterijus, kurie nebutinai turi remtis maziausia kaina ar ekonomiskai naudingiausio pasiulymo vertinimo kriterijumi (Lietuvos Respublikos ... 2011-01-06), taciau didzioji dalis is valstybiniu lesu finansuojamu konkursu vykdomi pagal supaprastintas ir iki 2 savaiciu sutrumpintas kainos apklausas. Net jei retais atvejais organizuojamas projekto, o ne paslaugos pirkimas, konkursas nevykdomas visavertiskai, pvz., nenumatomas profesionalus pateiktu projektu vertinimas ar premijos autoriams. Kalbant apie premijas ar kitus garantus reikia prisiminti, kad konkursine sistema is esmes diskriminacine dalyviams--visu, isskyrus nugaletoja, darbas, idejos nueina perniek. Todel konkursu organizatoriu tikslas sia diskriminacija kiek imanoma svelninti: premijuoti kuo daugiau dalyviu bent materialiniu idejimu sanaudas padengianciomis premijomis, uztikrinti profesionalu ir objektyvu pateiktu darbu ivertinima, garantuoti nugaletojui, kad jo ideja bus igyvendinta be esminiu pakeitimu, viesinti konkurso rezultatus ir projektus.

Viesumo ir informacijos sklaidos trukumas--dar viena didele pagal VPI vykdomu "konkursu" problema. Tokius konkursus organizuojantys valdininkai nejaucia pareigos nei rengti viesus pateiktu projektu pristatymus, nei placiau informuoti apie rezultatus. Tai ne tik neleidzia konkursuose dalyvaujantiems architektams kaupti kulturini ir simbolini kapitala, taciau nelemia ir visuomenes svietimo bei itraukimo i kurybiniu konkursu procesa, kuris Lietuvoje vis dar lieka tik deklaratyvus (Jakaitis 2005; Cirtautas 2011).

Ydinga viesuju pirkimu taikymo architekturos srityje praktika ne karta sukele viesus Lietuvos architektu sajungos ir atskiru architektu protestus (LAS 2010a, 2010b, 2010c; Kuncevicius 2012; LAS 2013). Nors atrodytu, kad VPI nuostatos bendros visai Europos Sajungai, taciau Lietuvoje (o remiantis kurybiniu sajungu atsiliepimais--ir visame rytiniame socialistinio rezimo paliestu saliu bloke) sio istatymo veikimas visiskai skirtingas. Europos Taryba ragina Europos Komisija atsizvelgti i kokybes butinuma ir specifine architekturiniu paslaugu prigimti, vykdant visu rusiu politika, rengiant priemones ir programas. Taciau Viesuju pirkimu direktyva to specifiskumo nenumato, tad cia pradeda veikti tradicijos, mentalitetas, poreikiai kokybei (Blaziunas 2013). Vakaru Europoje architekturos, kaip aplinkos formavimo meno, niekas neprilygina eilinei paslaugai ir susiklosciusios architekturos konkursu tradicijos tesiamos toliau, o Lietuvos valdininkai, gave teisine galimybe savo nuoziura nustatineti konkurso salygas, renkasi jiems priimtiniausius supaprastintus paslaugu pirkimu variantus. VPI taikymo architekturoje problemas galima nagrineti paciais ivairiausiais aspektais, taciau atsizvelgiant i straipsnio tematika svarbiausia yra tai, kad viesieji pirkimai Lietuvoje isstumia visavercius architekturos konkursus. Netekdami kurybiniu konkursu, netenkame autonomiskiausios architekturos srities, kuri, kaip buvo aptarta anksciau, formuoja menini architekturos lauka, teikia neribotas simbolinio ir kulturinio kapitalo kaupimo galimybes, o kas svarbiausia--tampa ta sritimi, kuri architektura is amato ir profesijos pavercia menu. Ne veltui vienas iskiliausiu XX a. antrosios puses Lietuvos architektu Gediminas Baravykas iki pat kurybinio kelio pabaigos liko nuolatiniu konkursu dalyviu ir teike jiems didele reiksme: "<... > Simtmetine konkursu rengimo tradicija (L. Gucevicius irgi laimejo konkursus Vilniaus katedrai bei rotusei statyti) yra pacios architekturos prigimtyje. Ignoruodami sia tradicija sulauksime bendros architekturos kulturos smukimo <...>" (Baravykas 1985).

Isvados

1. Netiesiogines architekturos esmes ir prasmes yra nepalyginamai turtingesnis ir reiksmingesnis klodas, nei galima spresti vien pagal tiesiogine konkursu veikimo schema tikslas--procesas--rezultatas. Materialioji konkursu israiska nusako tik mazaja dali cia sutelkto informacinio ir idejinio potencialo, neatskleidzia kurybiniu varzytuviu itakos meniniam architekturos laukui ivairiapusiskumo, masto ir reiksmes.

2. Konkursai yra ypatinga architektu kurybos sritis, suteikianti jiems auksciausia, budinga tik vadinamiesiems "gryniesiems" menams, autonomijos laipsni, del kurio architektura yra menas, bet ne paslauga, o architektas yra kurejas, o ne amatininkas.

3. Architekturos konkursai, kitaip nei kasdienine projektavimo praktika, gali buti paaiskinami P. Bourdieu meno lauko (champ) teorija. Neproporcinga dalyviu idedamu pastangu kieki cia lemia tikejimas zaidimu (illusio). Isitraukiant i konkurencija pagal jos taisykles tikimasi tam tikru erdves siulomu prizu--simbolinio kapitalo (zinomumo ir pripazinimo), kartu kaupiant ir kulturini kapitala, t. y. ugdant kurybini ir profesini meistriskuma.

4. Netiesiogines konkursu prasmes--architektu meninio meistriskumo augimas, nauju talentu atskleidimas, inovatyviu ideju iskelimas, sklaida, kurybines minties pazangos skatinimas, visuomenes informavimas ir itraukimas i projektavimo procesus.

5. Lietuvos konkursu praktika esminiais bruozais atitinka pasauline, taciau del kintamos situacijos ypac svarbus tampa konkursu teikiamas kurybines autonomijos laipsnis, leidziantis ugdyti menini architektu meistriskuma, kaupti simbolini ir kulturini kapitala net nepalankiomis socialinemis, ekonominemis ir politinemis salygomis.

6. Lietuvoje (kitaip nei stipresnes architekturos konkursu tradicijas turinciose Vakaru Europos salyse) del netinkamo Viesuju pirkimu istatymo taikymo vykstantis visaverciu kurybiniu varzytuviu nykimas kelia gresme ne tik siai sriciai, bet ir visam architekturos menui, kuriam ekonominio sunkmecio salygomis konkursu teikiamas kurybines autonomijos laipsnis tiesiog gyvybiskai butinas.

doi: 10.3846/20297955.2013.806282

Caption: 1 pav. Santa Marija del Fiore katedros kupolo konkursas, 1419 m., archit. filippo Brunelleschi, 1-oji vieta

Fig. 1. Competition for the dome of Santa Maria del fiore Cathedral, 1419, design project by Architect filippo Brunelleschi, the 1st place

Caption: 2 pav. "The Peak" konkursas Honkonge, 1982 m., Zaha M. Hadid projektas, 1-oji vieta

Fig. 2. The Peak, Hong Kong, 1982, Zaha M. Hadid presentation design, the 1st place

Caption: 3 pav. Chicago Tribune dangoraizio konkursas, 1922 m.: a--Raymond M. Hood ir John Mead (JAV) projektas, 1-oji vieta; b--Eliel Saarinen (Suomija) projektas, 2-oji vieta; c--Walter Gropius ir Adolf Meyer (Vokietija) projektas Fig. 3. Competition for the Chicago Tribune Tower, 1922: a--design project by Raymond M. Hood and John Mead (USA), the 1st place; b--design project by Eliel Saarinen (Finland), the 2nd place; and c-- design project by Walter Gropius and Adolf Meyer (Germany)

Caption: 4 pav. Vilniaus operos ir baleto teatro maketas, archit. N. Buciute, 1963 (a); Revoliucijos muziejaus (dabar Nacionalines dailes galerijos) Vilniuje konkurso maketas, archit. G. Baravykas, P. Adomaitis, V. Vielius, R. Pranaitis, 1966 (b)

Fig. 4. Model of Vilnius Opera and Ballet Theatre, Architect N. Buciute, 1963 (a); Model presented for the competition for the Museum of Revolution (present National Art Gallery) in Vilnius, Architects G. Baravykas, P. Adomaitis, V. Vielius and R. Pranaitis, 1966 (b)

Literatura ir saltiniai

Akatjevaite, S. 2011. Statybos sektoriaus krizes analizes aspektai, Mokslas--Lietuvos ateitis 3(2): 21-25.

Ambrasas, A. 1996. Konkursas--ne konkursas, Arkitektas 96(4): 90.

Anthony, K. H. 1991. Desig juries on trial: the renaissance of the design studio. New York: Van Nostrand Reinhold.

Baravykas, G. 1985. 4 klausimai kurejams, Statyba ir architektura 85(11): 18.

Blaziunas, G. 2013. Apie valstybes architekturos politika ir administravima: Lietuva Europos kontekste [interaktyvus]. Vilnius: LAS [ziureta 2013-02-18]. Prieiga per interneta: http://www.architektusajunga.lt/nuomones/nuomone-6.

Bourdieu, P. 1993. The Field of Cultural Production. New York: Columbia University Press.

Bourdieu, P. 1996. The Rules of Art: Genesis and Structure of the Literary Field. Translated by S. Emanuel. Stanford, CA: Stanford University Press.

Bourdieu, P. 2002. Habitus 2000: a Sense of Place. Aldersho: Ashgate.

Bourdieu, P.; Wacquant, L. J. D. 1992. Invitation to Reflexive Sociology. Chicago: University of Chicago Press.

Bourdieu, P.; Wacquant, L. J. D. 2003. Ivadas i refleksyviaja sociologija. Vilnius: Baltos lankos.

Buivydas, R. 2000. Gediminas Baravykas. Kurybos pulsas. Vilnius: Archiforma.

Chupin, J. P. 2011. Judgement by design: towards a model for studying and improving the competition process in architecture and urban design, Scandinavian Journal of Management 27: 173-184. http://dx.doi.org/10.1016/j.scaman.2010.12.004

Cirtautas, M. 2011. Visuomenes dalyvavimo urbanistinio planavimo ir projektavimo procesuose realijos ir perspektyvos, Mokslas--Lietuvos ateitis 3(3): 59-66. ISSN 2029-2341.

C. M. A. 2006. Arkhitekturnye konkursy, is Simpozium. Laboratoriia arkhitekturnogo konkursa, 2006-04-12, Moskva.

Caikauskas, G. 1999. Konkursas--susibegimas ar susidurimas?, Archiforma 99(3): 95-96.

Cesnavicius, A.; Dargyte-Burokiene, A.; Geniene, I. 1999. Socialinis strukturinimasis ir jo pazinimas. Vilnius: Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas. 181 p.

Doblyte, S. 2011. Lietuvos meno laukas: jaunuju meno kureju poziuris, Kultura ir visuomene 2(2): 95-120.

Jakaitis, J. 2005. Miesto architekturos savitumas kaip architekturos ir visuomenes saveikos rezultatas, Urbanistika ir architektura [Town Planning and Architecture] 29(4): 191-202.

Janson, H. W. 1995. History of Art. New York: Harry N. Abrams Inc.

Joneikis, L. 2010. Tautos veidas konkursu veidrodyje. Kosmetologo pastabos [interaktyvus]. Kaunas: PILOTAS.LT [ziureta 20101206]. Prieiga per interneta: http://www.pilotas.lt/index. php/lt/pozicija/item/552-konku-liet-1012**-tautos-veidaskonkurs%C5%B3- veidrodyje/kosmetologo-pastabos

Jong, C. D.; Mattie, E. 1995. Architectural Competitions: 1792Toady. 2 vols. Koeln: Taschen GmbH. 740 p.

Kanciene, J. 1991. Kauno architektura. Vilnius: Mokslas. 367 p.

Kuncevicius, S. 2012. Dar karta "... apie paslaugu pirkimo viesuosius konkursus ..." [interaktyvus]. Vilnius: LAS [ziureta 2013-02-17]. Prieiga per interneta: http://www.architektusajunga.lt/nuomones/nuomone-4

Larson, M. S. 1983. Emblem and exception: the historical definition of the architect's professional role, Professionals and Urban Form: 49-86.

LAS. 2010a. Architektai kvieciami boikotuoti darzelio viesuju pirkimu konkursa [interaktyvus]. Vilnius: Lietuvos architektu sajunga [ziureta 2011-01-20]. Prieiga per interneta: http://www.architektusajunga.lt/LT.php?content=news&I d=296&PHPSESSID=1fbfd8c150408fedb4415c0b52a941cd

LAS. 2010b. Architektu sajunga nepritaria Nacionalinio fiziniu ir technologijos mokslu centro viesuju pirkimu konkursui [interaktyvus]. Vilnius: Lietuvos architektu sajunga [ziureta 201011-24]. Prieiga per interneta: http://www.architektusajunga.lt/LT.php?content=news&Id=293&PHPSESSID=8 37c359e71563e41601d2a3d82d931fd

LAS. 2010c. Architektu sajunga nepritaria Palangos sporto sales viesuju pirkimu konkursui [interaktyvus]. Vilnius: Lietuvos architektu sajunga [ziureta 2011-01-20]. Prieiga per interneta: http://www.architektusajunga.lt/LT.php?content=news& Id=291&PHPSESSID=632a24320e295c82eb1a4d7edf39cd63

LAS. 2013. Birzams svarbiau pigumas, o ne architektura [interaktyvus]. Vilnius: Lietuvos architektu sajunga [ziureta 2013-0217]. Prieiga per interneta: http://www.architektusajunga.lt/naujienos/birzams- svarbiau-pigumas-o-ne-ar-chitektura

Lietuvos Respublikos viesojo pirkimo istatymas, (Zin., Nr. 84-2000). Nr. I-1491. Aktuali istatymo redakcija nuo 2011-01-06.

Linartas, D. 2009a. Nepanaudotos neigyvendintu projektu galimybes, Mokslas--Lietuvos ateitis 33(1): 53-56. ISSN 2029-2341.

Linartas, D. 2009b. Sovietinio laikotarpio architekturos konkursu raidos apzvalga, Urbanistika ir architektura [Town Planning and Architecture] 33(1): 39-47. ISSN 1392-1630.

Lipstadt, H. 2003. Can 'art professions' be Bourdieuean fields of cultural production? The case of the architecture competition, Cultural Studies 17(3/4): 390-418. http://dx.doi.org/10.1080/0950238032000083872

Lipstadt, H.; Mendelsohn, H. 1980. Architecte et ingenieur dans la presse: Polemique, debat, conflit. Paris: CORDA; IERAU.

Lipstadt, H.; Bergdoll, B. 1989. The Experimental tradition: essays on competitions in architecture. Architectural League of New York. New York: Princeton Architectural Press. 186 p.

Mikucianis, V. 1997. Atsiminimai apie pokarinio Vilniaus konkursus, Archiforma 97(3): 74-80.

Nasar, J. L. 1999. Design by competition: making design competition work. Cambridge; New York: Cambridge University Press. xvii. 238 p.

Spreiregen, P. D. 1979. Design competitions. New York: McGrawHill. ix. 310 p. ISBN 0070603812.

Strong, J. 1996. Winning by design: architectural competitions. Boston: Butterworth-Heinemann. 190 p. ISBN 0750624930.

Vaitys, L. 2005. Gintautas Juozas Telksnys. Architektas. Vilnius: Dailininku sajungos leidykla "Artseria". 143 p.

Vaitys, L. 2007. Saulius Sarkinas. Architektas. Vilnius: Dailininku sajungos leidykla "Artseria". 112.

Van Rensselaer, M. G. 1890. Client and architect. New York: Reinhold Publishing Corporation.

Webb, J.; Schirato, T.; Danaher, G. 2002. Understanding Bourdieu. Crowns Nest: Allen & Unwin.

Zickis, A. 1996. Architekturos projektu konkursai, Archiforma 96(2): 86-88.

Reference to this paper should be made as follows: Linartas, D. 2013. Indirect essences and meanings of architectural competitions, Journal of Architecture and Urbanism 37(2): 73-81.

DARIUS LINARTAS

Doctor of Humanities (architecture, VGTU, 2011), Dept of Architecture, Faculty of Architecture, Pylimo g. 26/Traku g. 1, 01132 Vilnius, Lithuania. E-mail: darlinas@gmail.com

Teaching: 1997-2007 architectural graphics, since 2007 architectural design, composition, interior design.

Projects: since 1997 an author and coauthor of 22 realizations of architectural design.

Membership: since 1999 a member of Lithuanian Union of Architects.

Architekturos katedra, Architekturos fakultetas, Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Pylimo g. 26/Traku g. 1, 01132 Vilnius, Lietuva El. pastas darlinas@gmail.com

Iteikta 2013 04 10; priimta 2013 05 13
COPYRIGHT 2013 Vilnius Gediminas Technical University
No portion of this article can be reproduced without the express written permission from the copyright holder.
Copyright 2013 Gale, Cengage Learning. All rights reserved.

Article Details
Printer friendly Cite/link Email Feedback
Author:Linartas, Darius
Publication:Journal of Architecture and Urbanism
Article Type:Report
Geographic Code:4EXLT
Date:Jun 1, 2013
Words:4761
Previous Article:Urbanism and our urban future: Professor, Doctor Almantas Samalavicius interview with Witold Rybczynski, architect, urbanist and architectural...
Next Article:Architectural competitions as instrument of shaping post-industrial city image/ Architekturiniai konkursai kaip priemone formuojant poindustriniu...
Topics:

Terms of use | Privacy policy | Copyright © 2021 Farlex, Inc. | Feedback | For webmasters |