Printer Friendly

Creative regions between an individual and the community/Kurybos regionai tarp individo IR bendrijos.

Ivadas

Kas yra kurybos regionai? Kultura apibreziant kaip egzistencine kuryba, galima kalbeti apie kulturine regionalistika, kuri apima egzistuojancio individo kurybos horizontus. Egzistuoti reiskia judeti myriop tautines bendrijos, kurios aplinkoje individas ugdomas kaip kurybos agentas, takais tarp istorines atminties ir utopinio vaizdijimo. Eia galima kalbeti apie individo ir jo bendrijos kurybine analogija: jie kuria vienas kita saveikaudami kaip egzistencines aplinkos pirmasis ir antrasis planai, isryskinantys vienas kito tapatumo ribas. Tik kaip bendrijos herojus (ne tiek kaip didvyris, o kaip veikejas), t. y. kuriantis naujas savo bendrijos tapatumo ribas individas teigia ir savo tapatuma. Ir atvirksciai, bendrija ugdo savo individa, t. y. apibrezia jo vaidmeni, kuri igyvendindamas jis perkelia bendrijos kurybini horizonta. Individas yra kurybos agentas keliomis prasmemis. Viena, jis dalyvauja bendrijai kuriant nauja individu sambuvio topos. Antra, bendrijos fone jis kuria savo tapatuma. Tarp siu ribu reiskiasi jo kurybine veikla siauraja prasme, individui bunant tiek laisvam, tiek nelaisvam: jis laisvas pakeisti savo bendrijos vaizda, kurio aplinkoje jis neisvengiamai (nelaisvai) formavosi. Vaizdijimo (matymo) horizontas--kurybos aspektas tiek, kiek kultura reiskiasi kaip vaizdine.

Taigi kurybos regionu erdvuma suponuoja individo ir bendrijos saveika jiems keiciantis vaidmenimis vaizdijamo kulturos horizonto atzvilgiu. Individas egzistuodamas iseina i vis nauja bendrijos horizonta, kuri jis praplecia savo egzistencine kuryba. Individuali kuryba tampa kultura tik po isbandymo viesame bendrijos zaizdre, kur ji igauna nauja gyvenima, net individui mirus. Maza to, mirties perspektyva, atverianti egzistencijos (drauge--kurybos) baigti, paradoksaliai praplecia kurybine erdve: kurinio paveikumo salyga--jo isbaigtumas, kuris igyjamas du kartus: autoriaus ir bendrijos pastangomis. Todel galima kalbeti apie dvejopa istorija: individo gyvenimo ir bendrijos gyvavimo. Pirmoji istorija kuriama antrosios aplinkoje, ir atvirksciai.

Egzistencine kuryba lydi isejimas is vienos istorijos i kita individui veikiant tapatejima bendrijos, kurios regione individas iesko tapatumo. Taciau tapatumo regionas iskyla susiklojant individo ir bendrijos sukurtinoms gyvenimo (gyvavimo) istorijoms. Nors siu istoriju egzistenciniai planai--skirtingi, ju perspektyvos susikerta praplesdamos tiek individo, tiek bendrijos vaizdijimo erdve. Vaizdijamumas cia nereiskia netikrumo: priesingai, tikra tai, kas iskyla musu ziuros horizonte, kuris apima siekius ir prisiminimus. Istorija--tiek individualia, tiek bendrijos--prisimename veikiami savo kurybiniu siekiu, todel galima kalbeti apie savo ateities prisiminima, kuris iskyla bendrijos istorineje aplinkoje. Sia prasme individas gyvena veikdamas bendrijos gyvavima, o bendrija gyvuoja veikdama individo gyvenima. Gyvavimo ir gyvenimo saveika apibrezia egzistencines kurybos regionus, kurie susiklodami atveria tapatumo erdve.

Tapatejimas--neisvengiamas kurybos aspektas: kurdami tiek siauraja, tiek placiaja prasme, kuriame savo tapatuma. Tapatumas -tai pavidalas, iskiles tam tikroje vaizdineje perspektyvoje. Sio pavidalo ribos vis is naujo susiklosto kaip individo ir bendrijos kurybos reljefas. Todel kalbama apie tapatejima kaip iribinimo procesa, o ne tapsma kaip rezultata. Tapatejimo kurybiniai aspektai nagrinetini is dvieju perspektyvu: tapatumo kurimo ir tapatejimo kurybos--tiek siauraja, tiek placiaja prasme--metu. Eia kyla klausimas, kokiu mastu galima kalbeti apie tampancia bendrija kaip kurybos agente. Bendrija--individo kurybos aplinka, kuri kinta individui ieskant savo tapatumo. Kitaip tariant, bendrija kuria individa, kuris tapatedamas keicia jos pavidala kurybos regione. Drauge bendrija kuria savo istorija, kurios dalyvis yra individas.

Siame rasinyje panagrinesiu kurybos regionus, kurie driekiasi tarp individo ir bendrijos. Tai ne tiek analize, kiek sukurtinos knygos Individas istorineje bendrijoje programa. Skyriuje Individo ir bendrijos saveika panagrinesiu siu regionu prielaidas, Kurybos komunikacijos regionai--kurybos regionus bei ju sasajas, galiausiai, skyriuje Kurybines regionalistikos prieigos--kurybos regionu tyrimo kelius.

Individo ir bendrijos saveika

Individas budamas "politine butybe" (Aristotelis) yra istorinis. Individo politiskumas suponuoja jo dalyvavima tam tikros bendrijos viesame reikale (res publica), kuris kuriamas drauge su kitais individais. Viesas reikalas yra viesas tiek, kiek ji veikia individas, priklausantis savo bendrijai. Priklausymas reiskia tiek jos tradicijos puoselejima, tiek rupesti del naujybes, keiciantis tiek bendrijai kaip individo aplinkai, tiek paciam individui. Kismas--tiek istorines raidos, tiek kurybingos visuomenes salyga: nesikeicianti visuomene neturi istorijos ir nera kurybinga. Taciau istorine samone--ir bendrijos tapatumo asis bei tradicijos saugos veiksnys. Istorijos namai--bendrija, ugdanti individa, kuris tampa jos kismo herojumi. Individas kuria savo tapatuma puoseledamas savo istorine bendrija, kuri priesinama kitoms bendrijoms kaip individualiu ir socialiniu tapatumu epicentras.

Ribos tarp bendriju susiklosto po to, kai individai budami skirtingu bendriju mazgais jas sujaukia. Si destrukcija gali buti laikoma ir kurybingumo kriterijumi. Taciau tapatumas--tiek individualus, tiek socialinis--galimas tik igijes tam tikras--horizontalias ir vertikalias--ribas, kurios isryskeja individui dalyvaujant bendrijose, kurios individo deka susikerta. Bendriju laikiskumas, kuris daro jas analogiskas individams, apima tiek ju istorine kaita, tiek egzistuojancio ju aplinkoje individo maruma. Herojiskumas yra marumo aspektas: bendrijos atsinaujinimo kaina--herojaus mirtis. Taciau lygiai taip pat individas kuria savo tapatuma bendrijos mirties akivaizdoje. Heroika neatsiejama nuo vaizdijimo: viena, individo veiksena nulemta jo kaip vaizdijamo herojaus vaidmens bendrijoje, kita, bet koks individas tampa herojumi tik bendrijos vaizdineje aplinkoje. Siuo aspektu galima kalbeti apie individo ir bendrijos vaizdinius santykius, kuriu vardiklis--heroika.

Individo problema iskilo ne tiek atsiradus filosofinei antropologijai, sietinai su Sokratu, atgrezusiu filosofija i zmogu, kiek su Sokrato heroika, kuria suponavo individo ir bendrijos konfliktas. Paradoksas: tik laisvas individas geba iskelti bendrijos svarba. Viena, laisve--kurybos salyga; kita, laisve, budama neatsiejama nuo atsakingumo, ugdoma tam tikroje socialineje bendrijoje. Nors kiekvienas individas ugdomas savo bendrijoje, jis iskyla kaip baustinas issisokelis, kuris savo kuryba keicia bendrijos nuostatas. Kitaip tariant, bendrijoje isugdytas individas savo issisokimais ugdo bendrija. Sokratas atsisako gelbeti savo kaili pamynes teise--pilietiskumo pamata, nors kaip tik uz pasikesinima i polio pilietine tradicija jis nuteisiamas. Kiekviena istorine bendrija turi savo sokratus, rodancius ivaizdinimo--drauge itikrovinimo ir igyvendinimo--kurybines ribas. Galima kalbeti apie tam tikro regiono (pavyzdziui, Lietuvos Didziosios Kunigaikstijos) bendrija, kurios herojai, karta nuteisti uz savo izuluma, toliau brezia musu egzistencines ribas.

Sie heroikos pavyzdziai daro regionalistika periferine tiek filosofijos, tiek istorijos mokslu atzvilgiu: filosofija orientuota i bendrybes, o istorija--i atrastinu detaliu suma. Pirmoji praziuri individus del savo bendruju intenciju, o antroji juos isbarsto pakeliui i rekonstruotina vaizda. Si tarpine prieiga grasina nustumti pletotina regionalistikos diskursa i mokslo pakrascius, t. y. i periferini tiek filosofijos, tiek istorijos atzvilgiu regiona.

Kurybos komunikacijos regionai

Taigi galima kalbeti apie tam tikra regiona, kuris traktuotinas ne tik ir ne tiek geografine ar istorine, kiek egzistencine prasme. Stai kodel kalbama ne tik apie istorines bendrijos regiona kaip jos raidos aplinka, bet ir apie individo, brestancio toje aplinkoje, tapatumo kurimo regiona. Regionas suponuoja tam tikrus horizontalius ir vertikalius rysius su kitomis teritorijomis: individo atveju kalbame apie iteritorinima bendrijos atzvilgiu, bendrijos--apie iteritorinima visuomenes, kaip aukstesnio laipsnio bendrijos, atzvilgiu. Pastaruoju atveju zemesnio laipsnio bendrija atlieka individo vaidmeni aukstesniosios atzvilgiu. Taciau sie vaidmenys keiciasi priklausomai nuo individo--bendriju mazgo--pirmenybiu bei vaizdo perspektyvu, kurios horizontalius rysius pavercia vertikaliais, ir atvirksciai. Individo egzistenciniai siekiai, lemiantys jo vaizdines pirmenybes, neatsiejami nuo jo gyvenimo kurybos, kurios horizonte jie iskyla drauge rodydami egzistencini kelia. Sis vaizdo, egzistencijos ir kurybos ratas, individui ieskant savo tapatumo bendrijos kontekste, sudaro kulturos, kupinos tradicijos ir naujybes priestaros, turini.

Taip priartejame prie kulturines (kurybines) regionalistikos savokos, kuri apima tiek egzistencines kurybos, tiek tapatumo regionu, tiek individo bei bendrijos saveikos, tiek istorines aplinkos tapsmo aspektus. Kulturine regionalistika apeliuoja i kulturos kaip egzistencines kurybos regionus. Pati savaime, kultura yra visada lokali, t. y. susijusi su gyvenamosios terra idirbimu. Taciau budamas atsakingas uz puoseletina egzistencijos regiona, individas drauge rupinasi morales zemynu. Regionalistika, skirtingai nei regionalizmas, suponuoja egzistencine komunikacija, kurios turinys--individualaus egzistencinio projekto igyvendinimas bendrijos regiono aplinkoje. Regionas cia nurodo ne centrine morales instancija, kurios instrukcijos turetu pasiekti atokiausius imperijos pakrascius. Priesingai, kiekvienas regionas tampa centru individui, igyvendinanciam savo egzistencini projekta, kuris keicia bendrijos vaizdijimo horizonta.

Komunikacija siuo aspektu--vaizdijimo perkelimas, saveikaujant individualioms egzistencinems nuostatoms vaizdijamame bendrijos morales regione. Komunikacija -iteritorinimo aspektas tiek, kiek individas idirba savo gyvenamaja terra, kuri yra ir kitu bendrijos nariu puoseletinas kurybos regionas. Ta pati galima pasakyti apie bendrija kaip individa aukstesnio laipsnio bendrijos atzvilgiu. Kitaip tariant, komunikuojama bendrijoje, kuri su individu keiciasi vaidmenimis. Pats vaidmenu keitimasis kaip ir tapatumo (tiek individo, tiek bendrijos) kurimas--taip pat komunikacijos atmaina. Komunikacija galima tik tam tikroje communis, t. y. bendrijoje, kurios egzistenciniame regione kuria tapatuma individas, savo igyvendintinu gyvenimo planu susiejantis bent kelias bendrijas. Todel tiek individas, tiek jam analogiska bendrija uzima tarpine padeti: ju tapatumu slinktys uzdaro vienus ir atveria kitus komunikacijos kanalus. Nors tradicijos perdavimas--svarbus komunikacijos aspektas, ji islieka gyvybinga tik keisdamasi: tradicijai reikalinga naujybe, o kulturai--vis nauji sklaidos budai. Sis kismas--tiek kurybingumo salyga, tiek jo kriterijus.

Vienas is kurybos komunikacijos kanalu -istorinis vaizdijimas, apimantis tiek bendrijos atminti, tiek jos kurybinius siekius. Istorinis vaizdijimas suponuoja skirtingu kartu bendrija, kurios tradicija perduodama is kartos i karta. Istorinis individo ugdymas apeliuoja i proteviu utopija, igyvendintina kiekvienos kartos is naujo. Maza to, pati utopija kiekvienai kartai iskyla kaip vis kitoks vaizdijamas horizontas, verciantis kitaip zvelgti i proteviu siekius. Si vaizdine komunikacija isplaukia is istorines prieigos, kuri tautos heroju vercia keistis vaidmenimis su jos isdaviku. Kiekvienas herojus elgiasi pernelyg kurybingai, t. y. isduoda bendrijos tradicija per toli, nutraukdamas horizontalia komunikacija tarp individu--isduodamos bendrijos nariu. Paslanki riba tarp perdavimo ir isdavimo zymi istorines bendrijos gyvenamojo regiono judruma. Perduodami pirmtaku priesakus, uztikriname savos bendrijos isejusiu nariu gyvuma, kurio kaina--priesaku isdavimas i nauja kurybos regiona, kur jie igauna kitus pavidalus. Utopija kaip vietos tarpiskumas, t. y. bevietiskumas vaizdijant nauja gyvenamaji (kurybos) regiona--kiekvienos tampancios bendrijos veliava. Eia susiduriame su gyvenimo ir kurybos konversija: gyvename kurdami savo egzistencini projekta, o kuriame gyvenamojoje aplinkoje.

Kurybines regionalistikos prieigos

Galima kalbeti apie skirtingas kurybines regionalistikos prieigas, kuriu nereiketu tapatinti su metodais: tai veikiau gaires nei kelias (odos). Gaires visuomet keicia ir kelia, kuriuo nebegalima grizti, nes jis nuolat keiciasi veikiamas egzistencines kurybos. Fenomenologine egzistencine prieiga apima bent kelis skirtingos plotmes dalykus. Viena, kalbama apie fenomenus, kurie nera vien egzistencines kurybos veiksniai, kaip jie buvo traktuojami Tikroveje ir kuryboje (Kacerauskas 2008). Fenomenai nelyginant ribozenkliai zymi kurybos regionus, kurie drauge--ir egzistencijos. Siuo aspektu fenomenai--tam tikro gyvenamojo regiono zymenys, tai, ka vaizdijame kaip savo egzistencines aplinkos ribinius taskus ir linijas. Nors sie taskai ir linijos zymi tam tikra skirtingu plotmiu--ne tik individo ir bendrijos ziuros lauku--sankirta, jie lygintini su horizonto paslankia riba, kurios neimanoma pasiekti keiciantis jo sandu reziams. Kita, egzistencine prieiga jau suponuoja tam tikrus regionus--moralini, estetini bei etini. Ju saveika, individui siejant atitinkamas bendrijas, taip pat nurodo paslankia riba tarp persidengianciu kuriamo egzistencinio projekto igyvendinimo teritoriju. Drauge tai--iteritorinimo projektas, kuri igyvendina tapatejantis individas istorineje bendrijoje.

Kita prieiga--kulturine regionalistika--yra kaip tik tai, kas siekiama apibrezti ar bent jau pateikti apmatus. Siuo aspektu tai--tyrimu horizontas, kuris diktuoja tam tikras taktikas. Kulturine regionalistika, budama neatsiejama nuo egzistencines fenomenologijos, yra pastarosios atmaina ir galimas raidos pavidalas. Nors atrodo, kad prie kulturines regionalistikos galima priarteti ir kitu--ne egzistencines fenomenologijos--keliu, butent egzistencijos regionai, nuzymeti istoriniais fenomenais, yra jos turinys. Kultura cia nurodo egzistencini isejima i vis nauja individo tapsmo regiona, kuris drauge--bendrijos istorine zeme, atkovojama jos herojaus. Individo egzistencine kuryba, kaip Tikroveje ir kuryboje (Kacerauskas 2008) buvo apibrezta kultura, neatsiejama nuo bendrijos teritorijos idirbimo, t. y. iteritorinimo, kuris yra socialines kurybos aspektas.

Galima kalbeti apie vidurio kelio tyrima keliais aspektais. Viena, jis radosi tarp egzistencines fenomenologijos ir kulturines regionalistikos. Drauge tai--kelias tarp tam tikros mastymo tradicijos kaip minties pradzios ir kurybingos naujybes kaip minties gaires. Vadovavimasis gaire reiskia ir tam tikra netikruma: niekada nezinai, kur nuves kelias, kertantis ivairaus gamtovaizdzio regionus. Demesys egzistencijos regionams, isvedantiems is kelio,--kitas vidurio aspektas. Kelias yra vidurio tiek, kiek jis veda sukurtinos egzistencijos viduriu--judejimas juo ir yra gyvenimo projekto igyvendinimas. Metafizinis turizmas siuo poziuriu--begimas nuo saves, kurio tapatumas skleidziasi tam tikro regiono aplinkoje, kurioje bresta ir bendrija. Siuo aspektu tai--vidurio kelias kaip balansavimas tarp individo kurybiniu siekiu ir bendrijos nuostatu, kurias keicia tie siekiai, iskile bendrijos aplinkoje. Eia galima kalbeti apie analogija tarp tokiu nebendramaciu dalyku kaip regionas ir fenomenas: individo regionas veikia jo egzistencine kuryba, kiekvienam naujam fenomenui is naujo apibreziant gyvenamasias ribas. Analogija cia iskyla kaip regiono ir fenomeno vaidmenu pasikeitimas, naujybei perkeliant tradicijos ribas tiek, kad tarp nebendramaciu, t. y. nesusieinanciu teritoriju randasi pasienio zona.

Naujybe ir tradicija igaudamos tiek fenomenu, tiek regionu pavidalus taip pat keiciasi vaidmenimis: naujybe apeliuoja i tradicija, kurios perdavimo salyga--reiskimosi naujumas pasikeitus bendrijos siekiu igyvendinimo laukui. Kitaip tariant, tradicija islaikoma tik perduodant ja naujais komunikacijos kanalais, kurie atsiveria tarp skirtingu bendrijos kartu. Individualus tradicijos lauzymas iskeliant vis naujas igyvendintinas utopijas yra kaip tik tai, kas uztikrina komunikacija tarp bendrijos skirtingu kartu siekiu. Herojiskumas reiskiasi ne bandant uzkonservuoti bendrijos tradicija, bet siekiant ja perduoti naujiems egzistencijos regionams, kur ji igauna vis kitus pavidalus. Si kaita, isryskejanti egzistencines regionalistikos kontekste, yra tradicijos gyvavimo salyga. Tradicija gyva tik keisdamasi nelyginant veliava, plaikstoma permainingu veju keliaujancio veliavnesio skirtinguose egzistencines kurybos regionuose.

Siauraja prasme--kalbant apie taktikas--prieigu sankirta atveria naujas tradiciniu problemu (butent fenomenologijos) perspektyvas. Viena, fenomenologijos priemones--suskliautimo, epoche, transcendentaliosios redukcijos, intencialumo, pasaulio atvirumo--cia persmelkia kulturines regionalistikos apmatus, kurie atitinka tam tikra filosofine tradicija. Kita, nauja tyrimo strategija sioms priemonems--drauge fenomenologijos tradicijai--teikia naujus pavidalus: be kulturos fenomenologijos kontekste iskilusio idirbimo, kuris apima igyvendinima, idvasinima, ikunijima, ikalbinima, cia atsiranda iteritorinimas bei iribinimas. Iteritorinima (kaip ir iribinima) lydi isteritorinimas (isribinimas) bei atiteritorinimas (atribinimas), kurie keiciasi vaidmenimis skirtinguose bendrijos idirbamos terra regionuose.

Salia egzistencines regionalistikos bei kurybos fenomenologijos kulturinei regionalistikai reikalinga politine bei socialine filosofija, LDK istorija, tautinio tapatumo diskursas, komunikacijos studijos, estetika, hermeneutika, civilizacijos studiju istekliai. Visa tai sudaro skirtingus tyrimo regionus ir tinka tarpdalykinems nuostatoms, kurios atliepia tiek placia studiju geografija, tiek siaura pereiga tarp siu mokslo strategiju. Tarpiskumas--bene svarbiausia kulturines regionalistikos ypatybe, suponuojanti ribu diskursa tiek placiaja, tiek siauraja prasmemis. Placiaja prasme tai leidzia kalbeti apie bendrijos ribas jos individo atzvilgiu, apie individo kurybos ribas bendrijos aplinkoje, apie utopijos ribas visuomeninio topos atzvilgiu, apie tradicijos ribas naujybes tapsmo kontekste, apie individo egzistencinio isejimo i nauja gyvenamaja aplinka ribas, apie vaizdumo ribas girdijimo pakrasciuose, galiausiai, apie ribu ribas. Siauraja prasme tai--ribos tarp minetu ir neminetu moksliniu prieigu, kurios veda ir prie klausimo apie ribas tarp moksliniu siekiu bei gyvenimo strategiju.

Sioje ivairaus plano regionu parodoje nebelieka pagrindiniu autoriu, kuriais remtusi tyrimas. Kitaip tariant, pirmasis ir antrasis planai keiciasi vaidmenimis skrosdami regionu ribas. Nors islieka nuorodu i minetu mokslo prieigu svarbiausius atstovus, pirmajame plane cia gali vaidinti tokios figuros kaip Cz. Miloszas (1980) (literaturos regionas) ar M. K. Sarbievijus (1995) (kulturos istorijos regionas): regiono herojai cia iskyla stambiu planu, globalioms figuroms liekant fone. Be to, sis tarpdalykinis tyrimas yra maziau priklausomas nuo kurios nors mokslo sakos klasiku: vietoj autoritetu rastu interpretacijos pateikiama komunikacija su jais is tam tikros--butent kulturines regionalistikos--perspektyvos.

Darbo naujumas kyla ne tiek del nauju prieigu: nei egzistencine fenomenologija, nei kulturos studijos, nei ribu diskursas, nei regiono studijos, nei civilizaciju studijos, nei komunikacijos strategijos, net vizualumo tyrimai, pasitelkiami kulturineje regionalistikoje, nera nauji. Naujas yra ju derinimo budas arba ziuros perspektyva, is kurios zvelgiama i kurybos (egzistencinius) regionus bei ju reiskinius. Viena, kulturine regionalistika atliepia prieigu pliuraluma, kuris atitinka egzistenciniu regionu ivairove. Kita, i sias prieigas taip pat ziurima kaip i tam tikrus (tyrimo) regionus, kuriu nebendramatiskumas iveiktinas ju egzistenciniu turiniu, persmelkianciu atskiru kurybos regionu ribas.

Minetos prieigos suponuoja tam tikra delione, kuri gali buti pratesta judant bet kurio nagrinejamo regiono pakrasciu. Siuo aspektu tyrimas nera baigtinis, kaip nera baigtine kulturos fenomenologija, pletota Tikroveje ir kuryboje (Kacerauskas 2008). Tai, kad kulturos regionalistikoje vadovaujamasi kita strategija, rodo kulturos tyrimu horizontaluma arba regionaluma vietoj vertikalumo, budingo metafiziniams greziniams. Taigi gelmiu geologijai cia priesinama platumu geografija. Tiesa, pastaroji kaip strategija nesuponuoja apzvalgu ir parodu taktiku. Priesingai, tyrimas nukreiptas i egzistencijos regionus, kurio mazgas--individas, surisantis skirtingas bendrijas.

Taigi kulturine regionalistika suponuoja daugiaplane tyrimo strategija. Viena, nagrinetinas individo ir bendrijos santykis istoriniuose kulturos regionuose. Kita, skleistini individo laisves bei istorinio vaizdijimo klausimai, nagrinetini kulturos istoriniai bei civilizaciniai aspektai, analizuotini istorines visuomenes ugdymo bei estetiniai pjuviai. Reiksminiai zodziai, persmelkiantys visa tyrima, yra individas, bendrija, istorija, vaizdijimas, kultura, kuryba, egzistencija, sambuvis, tapatumas, viesybe, regionas, utopija, heroika, komunikacija, medijos, ugdymas.

Ivairius kulturines regionalistikos skyrius sieja demesys LDK kulturos ir politikos veikejams, politinio sambuvio klausimams, vizualumo perspektyvoms, medijomis paremtai kulturai, kulturos naratyvams, regionu bei teritoriju sampratoms, egzistencinei kurybai, tradicijos perdavimui, tikroves ir ismones santykiui, individo ir bendrijos ugdymui, estetinei hermeneutikai.

Nagrinetinos temos ir problemos, susikirsdamos vertikaliai (is individo savo istorineje bendrijoje ir kurybos regionu perspektyvos) ir horizontaliai (siejantis dalims skirtinguose skirsniuose), sudaro kulturines regionalistikos apmatus, kuriems reikalingi kulturos fenomenologijos metmenys. Kultura kaip apmatu ir metmenu audinys maitinama egzistencines kurybos, kurioje susipina tiek individo siekiai, tiek jo bendrijos nuostatos. Todel kulturos ir egzistencijos regionai, nors ir nesutampa, iskyla analogiskai (ana ton logon), logos cia suprantant kaip bendrijos tradicija, kurios fone iskyla individas, perduodantis ja naujais utopijos kanalais.

Vietoj pabaigos: kulturines regionalistikos ribos

Kulturines regionalistikos tyrime nagrineti individo ir istorines bendrijos santykiai, jiems vaidinant svarbu vaidmeni vienas kito tapatejimo bylose. Taip siekiama nubrezti apmatus susiklojantiems egzistencijos ir istorijos regionams: egzistuojame istoriskai priklausydami savo tautinei bendrijai, kurios istorija irasoma jos individu gyvenimu. Individo ir bendrijos analogija pasireiskia kaip saveika vienam kuriant kito tapatuma. Tai ir sudaro kulturos turini, kuris apima ivairius zmogaus kurybos lyciu ribojimosi aspektus. Todel kulturine regionalistika neatsiejama nuo tokiu kulturos studiju pakrasciu kaip istorika, komunikacijos tyrimai, miesto studijos, lyciu studijos, mediju analize, biografijos studijos, vizualumo studijos, familistika, prasmes hermeneutika. Kyla klausimas, ar galima ir ar reikia matyti kiekviena is siu kulturos regionu be perspektyvos, atsiveriancios gretimame regione. Mano ziuros taktika: eiti nuo vieno kulturos regiono prie kito turint omenyje kitas perspektyvas. Taciau turejimas omenyje nereiskia ziuros primetimo: priesingai, kiekvienas regionas praplecia ne tik gretimu regionu prieigos taktikas, bet ir keicia tyrimo strategija. Tirtinu kulturos regionu susiklojimas suponuoja ziuros kaita, kurios isdava--pasikeitusi matymo perspektyva po tam tikros pabaigos. Butent sis pokytis isryskintas straipsnio pabaigoje, o ne nuzymeta strategija jo pradzioje pagimdo viena ar kita kurini. Kitaip tariant, kulturines regionalistikos tyrimas subresta tuomet, kai jis atveria kitas kulturos tyrimu strategijas.

doi: 10.3846/coactivity.2011.06

Literatura

Kacerauskas, T. 2008. Tikrove ir kuryba: kulturos fenomenologijos metmenys. Vilnius: Technika. doi:10.3846/1444-M

Milosz, Cz. 1980. Dolina Issy. Paris: Institut litteraire [vertimas i liet. k., Milosas, E. 1991. Isos slenis. Vilnius: Vaga].

Sarbievijus, M. K. 1995. Lemties zaidimai [Ludi fortunae]. Vilnius: Baltos lankos.

Tomas Kacerauskas

Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Filosofijos ir politologijos katedra,

Sauletekio al. 11, LT-10223 Vilnius, Lietuva

El. pastas Tomas.Kacerauskas@vgtu.lt
COPYRIGHT 2011 Vilnius Gediminas Technical University
No portion of this article can be reproduced without the express written permission from the copyright holder.
Copyright 2011 Gale, Cengage Learning. All rights reserved.

Article Details
Printer friendly Cite/link Email Feedback
Author:Kacerauskas, Tomas
Publication:Coactivity
Article Type:Essay
Geographic Code:4EXLT
Date:Mar 1, 2011
Words:2888
Previous Article:Autopoiesis as self-creation and the source of creation/Autopoiesis kaip savikura ir kurybos istakos.
Next Article:Urban choreography: bodily experience, emotions and rituals/Urbanistine choreografija: kunas, emocijos ir ritualai.
Topics:

Terms of use | Privacy policy | Copyright © 2020 Farlex, Inc. | Feedback | For webmasters