Printer Friendly

A work of art--the expression of human being's world and the place for communication: M. Heidegger's position/Meno kurinys--zmogaus pasaulio israika ir komunikacijos vieta: M. Heideggerio pozicija.

Ivadas

Meno kuriniai yra ivairiu isgyvenimu--nuotaiku, prisiminimu, asociaciju, minciu, estetiniu potyriu ir kt.--sukelejai. Jie sukelia ir problemas. Keblumu gali kilti bandant suprasti menininko idejas ar vertinant jo dirbini meniskumo apskritai poziuriu. Menas daznai provokuoja kiek kitaip suprasti ir patirti savo ar kito zmogaus gyvenima, tad kuriniuose suprobleminti gali buti patys gyvenimo budai, gyvenimo sampratos, pasauleziuros ir pasaulejautos. Kurinys neretai tampa virtualia egzistenciniu eksperimentu vieta--menininkas kurinyje arba kurinio suvokejas vaizduoteje--konstruoja gyvenimo modelius, apmasto esamus arba galimus realizuoti jo scenarijus. Per mena gali isrysketi keblus santykiu su kitais zmonemis ar daiktais aspektai. Tad meno kurinys--ne tik isgyvenimu generatorius ir tam tikras zenklas, jis yra mastymo bei savimastos instrumentas, taip pat komunikacijos priemone.

Daugiaaspektis meno problemiskumas nebutinai isryskeja tiek jo kurejui, daugiau ar maziau zinanciam, kaip ir kokiam tikslui jis ka nors kuria, tiek bet kuriam kitam kurinio suvokejui. Meno kurinius, kaip ir kitus zmogaus sukurtus daiktus, galima suprasti kaip objektus, atliekancius funkcijas, jie yra vienaip ar kitaip naudojami. Praktiniai ir kitokie santykiai su kuriniais daznai atveria tik kuria nors viena tokio daikto prasme, neleisdami pasirodyti kitoms. Budami neobjektiski (nematerialus) santykiai su daiktais arba nusistoveje ju vartojimo ir supratimo budai ne visada gali pasipriesinti laiko tekmei, tad neretai, ypac vertinat meno kurinius, tenka juos perinterpretuoti, vel aktualizuoti, is naujo priskirti jiems funkcijas, suteikti prasmes. Nagrinejant meno kurinius, bent virtualioje plotmeje ir tam tikru mastu galima uzmegzti rysi su kitomis kulturomis, su kitais asmenimis, taip pat isteigti naujas paties kurinio suvokimo perspektyvas. Taciau ir teorineje plotmeje vykstantis tokiu objektu apmastymas neatskleidzia visu ju supratimo galimybiu. Galima tik konstatuoti, kad meno kurinys yra perceptyvinis paradoksas, daznai sugebantis issiverzti ne tik is iprastiniu jo sampratu, bet ir is teoriniu schemu, is ivairiu konceptualizavimo budu. Tokios jo savybes leidzia nuolat turtinti zmonijos kultura ir neleidzia nutrukti simtmecius besitesianciai diskusijai apie meno kurinius.

Menines kurybos principu ir suvokimo strategiju ivairoveje issiskiria vokieciu mastytojo Martino Heideggerio (1889-1976) izvalgos. Straipsnyje nagrinejamos kai kurios jo egzistencines ontologijos ir meno filosofijos idejos. Tyrimo uzdavinys: nustatyti, kokiu budu Heideggerio teorijoje meno kurinys gali tapti tikroves apmastymo instrumentu, zmogaus pasaulio israiska ir komunikacijos vieta.

Egzistencines ontologijos ir meno filosofijos santykis

Heideggerio fundamentalioji ontologija, nagrinejanti buvimo prasmes steigiancios zmogaus egzistencijos klausimus, sudaro teorini konteksta jo meno filosofijai, meno kurinio sampratai--ka nurodo ir pats filosofas (Heidegger, Gadamer 2003: 92). Veikale "Butis ir laikas" pateiktoje Dasein analizeje akcentuojamas laikiskumas, kuri filosofas traktuoja kaip pirmaprade zmogaus buvimo pasaulyje prasme. Dasein arba zmogus (cia-buvimas) suprantamas kaip esmiskai laikiskas fenomenas. Zmogus nera laikiskas tik del tos priezasties, kad egzistuoja laike, bet pirmiausia del to, kad pats jo buvimas yra praeities, dabarties ir ateities vienove. Toks laikiskumas negali buti sutapatinamas su laikrodzio laiku--su paprasciausiu buvimu viename erdviskai suprastame laiko taske, viename "dabar", kuris seka po pries tai buvusio--tai Heideggeriui yra tik isvestinis (ne pagrindinis) laiko modusas. Dasein laikiskumas nera tik kiekybinis ir homogeniskas. Egzistencinis laikas--tai ne tikslus dydis. Paradoksalu, kad gamtamokslinis laikas yra jau ne tiek tekantis, kiek griezta stabili sistema, gebanti fiksuoti tam tikrus daiktu santykius. Laikas paverciamas matu, cia svarbus jau nebe trukmes isgyvenimas, bet daikto judejimo trukmes ismatavimas. Heideggeris laika traktuoja kaip pati zmogaus buvima (Heidegger 1967: 334-350). Laiko sfera atsiskleidzia zmogui veikiant pasaulyje, atviroje galimybiu erdveje, sugriztant prie tu galimybiu, kurios jau buvo pasirodziusios praeityje, galimybes ryztingai projektuojant ateityje ir galiausiai surandant jas dabartineje egzistencijoje, kuria Heideggeris nusako kaip buvima su kitais zmonemis ir daiktais. Taip, kaip Dasein yra is esmes laikiska, taip kartu ji yra ir istoriska butybe (Heidegger 1967: 387-392). Filosofas nagrineja buvimo ir laiko sarysius. Zmogaus buvimas pasirodo kaip suprantantis buvimas. Buvimas skleidzia savo prasmes per zmogiskaji buvima pasaulyje (Repsys 1976: 55-56).

Dasein analizeje Heideggeris supratima traktuoja ne tik kaip zmogiskaji pazinima, bet pirmiausia kaip jo buvimo buda. Zmogus buna suprasdamas pasauli ir save. Toki suprantanti buvima Heideggeris ivardija kaip mastyma. Traktate "Apie humanizma" savaja mastymo samprata filosofas atriboja nuo moksliniopazintinio arba tirianciojo mastymo, kuris, jo poziuriu, yra techniskai interpretuotas mastymas, suvokiamas kaip gamybai padedantis tam tikro samprotavimo budas. Mastymas mokslineje plotmeje virsta tyrimu. Pasak Heideggerio, tokia mastymo interpretacija isitvirtina jau nuo Platono ir Aristotelio laiku, filosofija pavirsta tam tikra aiskinimo pagal pirmines priezastis technika. Heideggeriui sitokia mastymo interpretacija yra ne tik vienpuse, bet dar ir neesminga: "Taip spresti apie mastyma yra tas pat, kaip zuvies esme ir savybes vertinti pagal tai, kiek ji sugeba gyventi sausumoje" (Heideggeris 1989: 226). Mastymo filosofas nenori atskirti nuo paties zmogaus buvimo. Mokslas, siuo poziuriu, nemasto. Mokslas tiria, skaiciuoja, jo pagrindinis rupestis yra nauju daiktu savybiu atskleidimas, ju tarpusavio saveiku nagrinejimas. Moksliniais atradimais naudojamasi kuriant technika--zmogaus veiklos irankius. Buvimas kaip laikiskas ir kalbiskas vyksmas mokslui nera svarbus. Tad tyrimo veikla, instrumentinis--i subjekta ir objekta skylantis mastymas yra kas kita negu egzistencinis i zmogaus buvima ir i zmogaus pasauli orientuotas mastymas.

Mastymas gali buti vykdomas tiktai kalba. Heideggerio poziuriu, nuo to, kaip zmogus kalba, priklauso jo santykis su aplinkiniu pasauliu. Reikmeniska--pragmatini, kontempliatyvu atverianti ir pazintini santyki sukuria tam tikru kalbiniu strukturu funkcionavimas samoneje. Heideggeris neniekina nei kasdienio rupinimosi savimi, nei mokslo, jis nori atkreipti demesi, kad zmogus nera tik vartojanti ir pazistanti butybe. Zmogus yra tai, kas buna, ir buna kalbiskai, suprantanciai, steigdamas prasmes. Sitokios buvimo plotmes ignoravimas, filosofo nuomone, yra tiesiogiai susijes su visuotinai zmones uzvaldziusia kalbos, tik kaip tam tikro esiniu valdymo instrumento, samprata. "Su esiniu, kaip tikrove, mes susiduriame skaiciuodami ir veikdami, taciau kartu mastydami moksliskai ir filosofuodami, t. y. ieskodami aiskinimu bei priezasciu. Siems priklauso ir tvirtinimai, kad yra kazkas nepaaiskinama. Taip sakydami, mes manome stovi paslapties akivaizdoje, tarsi butu visiskai aisku, kad apskritai buties tiesa galima apmastyti remiantis priezastimis ir aiskinimo principais arba--o tai yra tas pat--ju nezinojimu" (Heideggeris 1989: 228). Prieigos prie pasaulio, daiktu atsiveria tiktai per kalba. Kalba cia yra suvokiama ne kaip tai, ka zmogus tarsi savavaliskai pats pasigamina, kad galetu naudotis kaip bendravimo ar tyrinejimo irankiu, o kaip tai, kur zmogus jau visada esti ir is ko kalba. Kalba tam tikra prasme valdo zmogu, nulemdama jo saveikos su daiktais budus, santyki su pasauliu. Samoningumas ir kalbiskumas tokioje koncepcijoje yra susipyne, todel Heideggeris sako: kalba yra buvimo namai.

Tradicines estetikos ir meno teorijos kritika

Minetosios Heideggerio izvalgos yra svarbios jo meno filosofijai. Savaja meno kurinio samprata mastytojas atriboja nuo tradicines estetikos ir meno teorijos. Heideggeris kritikuoja ne konkrecias teorines pozicijas, bet bendriausia prasme estetini poziuri i mena. Estetikoje meniniai dirbiniai yra suvokiami pirmiausia kaip ivairiu isgyvenimu sukelejai. Be to, estetika yra filosofijos disciplina, filosofijos sistemos, kaip atskiros pazinimo srities, dalis. Savo nuostatas estetizmo atzvilgiu Heideggeris konkretizuoja, apmastydamas kai kurias Immanuelio Kanto idejas.

Kaip nurodo Arunas Sverdiolas, velesne estetika pletojosi veikiama Kanto grozio teorijos. Del sio filosofo teoriju poveikio estetika tapo autonomiska filosofijos disciplina, savarankisku filosofiniu mokslu, nagrinejanciu grozio fenomena, estetines vertybes savituma, salia kitu filosofijos mokslu--gnoseologijos, ontologijos, logikos, etikos. Kanto kritineje filosofijoje isryskinamos zmogaus samones specifines galios ir savitos veiklos sritys, nustatomos ju ribos. Meno, pazinimo ir etikos sferos yra atribojamos, taip teorineje plotmeje viena nuo kitos atskiriamos pamatines teorijos ir praktikos problemos (Sverdiolas 2003: 11-17). Grozio problema nagrinejama Kanto knygoje "Sprendimo galios kritika", kurioje greta moksliskai objektyvaus pazintinio teiginio, galincio irodyti savo visuotini galiojima, kalbama ir apie subjektyvu skonio teigini, kuris tik pretenduoja i visuotini galiojima (Kantas 1991: 63-64). Skoni isreiskiancio teiginio savitumas pasireiskia tuo, kad jis priskiria objektui grozio predikata. Bandymai suprasti grozi kaip savybe ir priskirti ja daiktui, Kanto manymu, rodo, jog, priesingai negu mokslinio, estetinio teiginio pagrindas tera subjektyvus--sakydami, kad kas nors yra grazus, mes tik ivardijame objekto mums sukeliama busena, bet nieko neteigiame apie pati objekta (Kantas 1991: 55). Jausma, kuris atsiranda formuluojant toki subjektyvu teigini, Kantas vadina nesuinteresuotu pomegiu arba malonumu. "Nesuinteresuotumas--savitas zmogaus nusistatymas, kuris duoda galimybe jam suvokti daikto arba reiskinio verte, neiskeliant i pirmaji plana jo naudingumo, praktinio reiksmingumo" (Gaizutis 2004: 220). "<...> sprendinys apie grozi, i kuri isipina net menkiausias interesas, yra labai saliskas ir nera grynas skonio sprendinys" (Kantas 1991: 57). Tad pomegio nesuinteresuotumas leidzia filosofui atskirti grozejimasi nuo kitokiu pomegiu ir malonumu, kasdienybeje dazniausiai siejamu su vienokiu ar kitokiu suinteresuotumu pragmatine ir (ar) hedonistine prasmemis.

Siomis Kanto estetikos idejomis remesi velesnes autonomines estetikos kurejai. Jie isteige estetinio santykio su tikrove savituma. Tokia grozio samprata savaip atsispindejo ir meno kurybos praktikoje (impresionizmas, kubizmas, abstrakcionizmas ir kt.) bei teorijoje (formalizmas). XX a., kaip viena velyvuju estetizmo pasekmiu, atsirado teoretiku, meno kurinius nagrinejanciu ne tik radikaliai atsiribojant nuo "neestetines sferos" problemu, bet ir pacios menines vertybes statusa suteikianciu tik nedaugeliui zmogaus kuriniu. K. Bellas ir R. Fryjus--formalistines estetikos kurejai kalba apie "estetine emocija", suvokdami ja kaip objekto formos sukeliama grozio isgyvenima. Meno kuriniais jie nebenori laikyti tu darbu, kurie isreiskia idejas, turi siuzeta ar kitaip nukelia zmogu i konceptualine plotme ir taip lyg atitraukia nuo grynojo objekto formos stebejimo, sukeliancio estetini isgyvenima (Katalynas 2003: 123). Heideggeris jaute antipatija abstrakciajam menui, turbut matydamas jame savotiska daiktiska autonomines estetikos realizacija (Young 2001: 10).

Heideggeriui nepriimtina meno kurinio, kaip ypatingo jausmo padarinio arba sukelejo, samprata, jis nesutinka su tokiu poziuriu i mena, atmeta autonomiskos estetikos siuloma teorine perspektyva. Filosofas todel kalba jau ne tik ir ne tiek apie grozi, bet pacia bendriausia prasme apie mena ir apie meno kurini kaip specifini daikta. Heideggeris meno kurinio problema gvildena kritikuodamas "estetinio isgyvenimo" teorija. "Estetika zvelgia i kurini kaip objekta, kaip i to, kas vadinama aisth?sis--juslines pagavos placiaja prasme--objekta. Dabar tokia pagava vadinama isgyvenimu. Maniera, kuria zmogus isgyvena mena, turi padeti aiskinti meno esme" (Heidegger, Gadamer 2003: 85). Taip svarstant, isgyvenimas laikomas ne tik meno suvokimo, bet ir jo kurybos saltiniu, menas gali buti suvokiamas ne tik kaip jausmu ar isgyvenimu sukelejas, bet ir kaip ju israiska, si aspekta pletojo ekspresionizmo teorijos. Galiausiai viskas pradedama matuoti isgyvenimo masteliu. Tokios isgyvenimo sampratos iskilimas Heideggeriui atrodo problemiskas. Jis net kelia radikalu klausima: ar menas nezusta butent tada, kai jis yra tik vienaip ar kitaip isgyvenamas? Juk tada, atrodytu, zmogaus demesys sutelkiamas tik i subjektyvia busena, kurinys pasitraukia i antra plana, svarbiausias tampa pats kurinio suvokejas. Heideggeris nepriima estetiniu meno vartojimo taisykliu, nes masto apie kurini kaip apie daikta, per kuri skleidziasi tam tikra buvimo prasme.

Nagrinedamas mena Heideggeris pasitelkia savo platu teorini egzistencines ontologijos konteksta, buvimo tiesos mastyma. Sakydamas, kad tiesa ivyksta, jis pabrezia istorini ir veiksmazodini tiesos pobudi. Heideggeris kalba apie tokia tiesa, kuri atsiveria paciame buvime. Pasaulis ir tiesa atsiskleidzia per meno kurinius. Todel menas yra suvokiamas kaip teorinio diskurso, pazintinio santykio su tikrove alternatyva. Heideggerio poziuriu, per meno kurini galima apmastyti fundamentalius zmogaus egzistencijos klausimus ne uzsiimant tyrimu, o pasineriant i paties kurinio atveriamas prasmes, i buvima ir jo prasmiu atvirumo erdve. Tokiu budu filosofas apmasto kurinio buvima, jo atveriama tiesa (Heidegger, Gadamer 2003: 87-88). Galima pastebeti, jog praktinis ir net estetinis poziuris i meno kurini yra suinteresuotas--pirmuoju atveju zmogui kazkas rupi kaip nuosavybe, naudmuo ar reikmuo, antruoju--kaip specifiniu isgyvenimu, jausmu sukelejas, malonumu ir pramogu teikejas. Heideggeris siulo suvokiant mena nesivadovauti tik tokiais tikslais. Mes, pasak jo, turetume leisti sutiktam meno kuriniui skleisti tam tikras prasmes, leistis i jo atveriama kita pasauli, kuris gali reprezentuoti kitokia kultura arba kita zmogu, kita asmenybe, jo mastyma ir pasaulio supratima. Heideggeris meno galia skleisti tam tikra buvimo prasme ir tiesa demonstruo--ja nagrinedamas pacius ivairiausius meno kurinius, taip dar karta atsiribodamas nuo susiaurejusio tradicines estetikos akiracio. Heideggeriskoji meno samprata yra atribota nuo estetikos, kaip atskiro filosofinio mokslo, ir nuo estetinio isgyvenimo. Filosofas estetika supranta kaip stebejima tu zmogaus jausmu, kurie atsiranda jo salytyje su meno kuriniais. Estetika traktuoja meno kurini kaip ivairiu isgyvenimu suzadintoja. Taip pats kurinys yra paverciamas tam tikru objektu. Estetineje analizeje meno kurinys yra tyrinejimo objektas pazistanciajam subjektui. Be to, stebetojui kurinys atsiveria kaip estetine vertybe, kaip isgyvenimu objektas "isgyvenanciam" subjektui. Tad estetiniame santykyje subjektas tarsi pasisavina kurini, jis nebetenka savabutiskumo--zmogus kurini vartoja estetiskai, traktuoja kaip estetine priemone, kaip daikta, skirta estetiniams isgyvenimams sukelti. Galima matyti, jog estetika ikliuna i savo pacios spastus--nebegalima atsakyti i klausima: kuo meno kurinys skiriasi nuo bet kurio kito naudojamo daikto?

Egzistencine-ontologine meno kurinio samprata

Ontologiniams ir egzistenciniams meno parametrams isrysketi, Heideggerio pastebejimu, trukdo pats kurinio daiktiskumas, tam tikras vyraujantis jo supratimas--meno kuriniai yra daiktiski ta prasme, kad jie, kaip ir bet kurie kiti daiktai, yra suvokiami kaip reikmenys--jais naudojamasi siekiant vienokiu ar kitokiu, neretai netgi pragmatiniu tikslu. Heideggeris skiria tris daiktu rusis: grynus daiktus (Ding), irankius (Zeug) ir meno kurinius (Kunstwerk). Kurinio kaip tam tikro reikmens suvokimas isryskeja ne tik tada, kai jis virsta preke, bet ir tada, kai jis yra naudojamas kaip estetinio isgyvenimo sukelejas. Taciau pragmatinis ir estetinis funkcionalumas neissemia visu daiktiskumo aspektu.

Heideggerio meno filosofijoje daiktiskumas yra reiksmingas dalykas. Daiktiskumas--tai kurinio medziagiskumas, is ko jis yra padarytas (Heidegger, Gadamer 2003: 10). Taciau toks medziagiskumas suprantamas irgi netradiciskai. Jam svetima daikto kaip medziagos ir formos junginio samprata, kuri, jo manymu, nusako paties daikto suskaidyma i savybes, kas liudija pazintinio santykio su kuriniu atsiradima, pazinimo isiskverbima i mena. Zodziai, forma ir medziaga, filosofo pastebejimu, yra tam tikros funkcines schemos, projektuojamos i daiktus, kai prireikia juos vienaip ar kitaip panaudoti. Medis ar akmuo gali tapti statybine medziaga, kaip ir medziaga skulpturai. Tokia medziagosformos schema yra vartojama visoje tradicineje meno teorijoje ir estetikoje (Heidegger, Gadamer 2003: 27). Daikto medziagiskumas stichija, kuriai atsiveriame jusliskai ir pamatome ja kaip nesuskaidyta i savybes ar santykius. Vien daiktiskoji kurinio puse neisryskina jo meniskumo, taciau daiktiskumas yra tas pamatas, ant kurio laikosi ar per kuri sklinda pats menas. Tam, kad isryskintu meniskumo aspektus, Heideggeris savo teorijoje savitai naudoja pasaulio ir zemes savokas.

Filosofas taip nusako pasaulio prasme: "Pasaulis nera vien suskaiciuojamu arba nesuskaiciuojamu, pazistamu ir nepazistamu dalyku sankaupa. Bet pasaulis nera ir vien isivaizduoti remai, ireminantys viso to, kas egzistuoja, suma. Pasaulis gyvuoja ir jis yra labiau bunantis negu tai, kas uzciuopiama ir pajuntama, t. y. negu tai, kame mes tikimes esa kaip namie. Pasaulis niekad nera objektas, kuris stovi pries mus ir gali buti apziurinejamas. Pasaulis yra tai, kas niekados nera objektas, ir tam jo neobjektiskumui mes esame pavaldus tol, kol mirties ir gimimo, laiminimo ir prakeiksmo trajektorijos laiko mus nublokstus i buvima" (Heidegger, Gadamer 2003: 43). Pasaulis apibudinamas kaip tam tikra metafizine, dvasine duotybe, kurios fone vyksta pats mastymas. Mes patys esame taip suprasto pasaulio dalis ir negalime suobjektinti sios dvasines plotmes, padaryti ja isoriska savo paciu atzvilgiu, bandymai toki pasauli sutalpinti i grieztas teorines schemas yra pasmerkti nesekmei. Heideggeris cia kalba apie individualu, istoriska ir kasdieni gyvenima persmelkianti pasauli, pasirodanti paciame jo supratime. Heideggerio pasaulis yra "<...> intymus, artimas, iki smulkmenu pazistamas, suzmogintas zemes sklypelis, kuri paprastai vadiname gimtine, teviske, gimtuoju krastu arba galiausiai tevyne. Pagaliau tai vietove, vienintele ir nepakartojama tam, kuris joje gime, augo, gyveno prie artimu ir pazistamu daiktu, su artimais zmonemis" (Sliogeris 1979: 46). Butent sia prasme Heideggeris kalba apie "valstietes", "graiku" ar "viduramziu" pasaulius. Tokia istoriskai susiklosciusi situacija arba pasaulis kaip tam tikra dvasine atmosfera jau pats nulemia ne tik konkrecias zmogaus egzistencijos, bet ir tam tikras supratimo ar savipratos galimybes, kas kaip tik ir gali buti daugiau ar maziau atverianciai perduota meno kuriniais. Toks pasaulis nepaklusta metodinems nuorodoms. Juo, kaip tam tikra totalybe, neimanoma manipuliuoti.

Meno kurinys pasirodo kaip konkrecios istorines situacijos produktas, gebantis tam tikru mastu atspindeti istorini pasauli: "Kurinys kaip kurinys isstato pasauli. Kurinys palaiko pasaulio atviruma atvira" (Heidegger, Gadamer 2003: 44). Istorinis pasaulis ir meno kurinys yra organiskai tarpusavyje susije kurimo proceso metu, jie vienas kita persmelkia, todel paciame kurinyje yra uzsifiksaves ir gali bent is dalies mums pasirodyti ir pats pradinges pasaulis, tos buvimo ir supratimo galimybes, isteigtos si kulturini pasauli kazkada palaikiusiu zmoniu. Zvelgiant i meno kurini ne projektuojant i ji esamus interpretavimo sablonus, o kaip tik stengiantis nutolti nuo ju, galima bent kazkiek priarteti prie kitokio nei musu paciu istorinio pasaulio steigiamu prasmiu. Tokiu budu gali isrysketi dabar paplitusiu poziuriu i mena ribotumai ir atsiverti naujos kuriniu suvokimo galimybes. Heideggeris stebi glaudu meno ir pasauleziuros rysi. Kaip savo koncepcijos iliustracijas mastytojas nagrineja ivairius architekturos, skulpturos, tapybos, epo, tragedijos, poezijos kurinius, parodydamas, kad visi sie skirtingu meno rusiu pavyzdziai visai nebuvo arba tik labai nedidele dalimi buvo skirti buti nesuinteresuoto estetinio stebejimo objektais. Suvokiant kurini, nereiketu panaikinti jo, kaip tam tikro pasaulio atskleidejo, savybes, o kaip tik ieiti i meno skleidziamu prasmiu lauka, atveriant daznai labai skirtingas nuo musu dabar turimu zmogaus buvimo ir jo supratimo galimybes. Tokiu budu meno kurinys Heideggerio filosofijoje tampa specifiniu saves ir pasaulio apmastymo instrumentu.

Heideggerio naudojama zemes savoka gali buti gretinama su meno kurinio daiktiskumu kaip tam tikru medziagiskumu--su juslems tiesiogiai atsiveriancia, i savybes nesuskaidyta stichija. Zemes savoka neissitenka konkretaus daikto plotmeje, ja ivardijamas visas juslems atsiveriantis esmas, kuris zmogu supa is visu pusiu rodydamas save tai kaip spalva ar garsa, tai kaip akmens sunkuma arba kaip medzio lankstuma--zodziu, taip ivairiai, kaip tik gali sis esmas zmogui byloti apie save per konkrecius esinius. Zemes raiska zmogui apibudinama kaip stulbinanciai ivairi, mastytojas siekia parodyti tam tikra zemes apraisku buvimo buda, kuris visai nepatenka i mokslinio pazinimo akirati, o atsiveria tik konkreciai zmogaus gyvenime. To, ka patiriame kaip konkrecios spalvos daikta ar jo skleidziama garsa, mes negalime isreiksti savokomis. Tyrinedami sitokius fenomenus, mes jau atsiremiame i pati ju duotuma mums, o patys individualus daiktai musu gali netgi visai nedominti, siekiant nustatyti kokius nors gamtos ar visuomenes desningumus. Zeme, Heideggerio meno teorijoje, yra tarsi uzsisklendusi savyje, pazinimas prie jos negali prieiti,--taciau mes ja nuolat pasiekiame tiesiog jusliskai jai atsiverdami. Meno kurinio plotmeje zeme atsiskleidzia per medziagiskuma (Heidegger 2003: 45-47).

Analizuodamas meno kurini is dvieju teoriniu pasaulio ir zemes perspektyvu, Heideggeris parodo, jog sie aspektai yra nuolatineje saveikoje--"Pasaulis ir zeme is esmes vienas nuo kito skiriasi, bet niekada neatsiskiria. Pasaulis remiasi i zeme, o zeme savuoju stuksojimu perskrodzia pasauli" (Heidegger, Gadamer 2003: 48). Istoriskas pasaulis ir stabiliai buvojanti zeme kurinyje islaiko savo autonomiskuma ir netgi susipriesina vienas su kitu, kita vertus, pasauli, kaip tam tikra skleidziama prasme, nesa butent zeme, pats kurinio daiktiskumas, o zeme is savo daiktiskojo uzdarumo gali issiverzti tik per pasaulio atviruma (Heidegger, Gadamer 2003: 49). Todel kurinys cia pasirodo ne tik kaip istorinio pasaulio isreiskejas, bet ir kaip savitas daiktas. Toki pasaulio ir zemes santyki filosofas apibudina pasitelkdamas kaip pavyzdzius konkrecius architekturos kurinius--graiku, viduramziu pastatus, o kalbedamas apie muzika ir daile jis parodo, kad buties tiesa gali skleistis ne tik kalbinemis formomis (Andrijauskas 1995: 566-568). Siekdamas per meno kurini isitraukti i filosofini buties problematikos nagrinejima, Heideggeris, "<...> perima sena romantine meno kaip paties gyvenimo (Heideggerio terminijoje "buties") raiskos ideja ir sujungia filosofija, mena ir gyvenima i vientisa ontologini-menini fenomena. Todel meno kurinys virsta specifine istoriniu buties strukturu kodavimo ir raiskos forma" (Andrijauskas 1989: 43).

Zmogaus buvimo laikiskumo sferoje kurinys uzfiksuoja ir yra pajegus atverti istorinio pasaulio prasmes, tokiu budu leisdamas apmastyti, suprasti ir aiskinti pacius save ir daiktus. Kurinys yra istoriskas tikroves apmastymo irankis, taciau jo atveriamas pasaulis yra laikinas, praeinantis. Cia svarbus yra ne tik medziaginis kurinio trapumas kaip tam tikras meninio suvokimo pagrindas, bet ir konkretus istorinio pasaulio prasminis kontekstas, jo praeinamumas. Kalbedamas apie atskirus monadinius istorinius pasaulius, Heideggeris pazymi, jog pasauliai, kuriems priklauso ir kuriuos parodo skirtingi meno kuriniai,- antikine sventove ar viduramziu gotikine katedra--mums yra svetimi ir tolimi. Tokiu kuriniu mes jau nebegalime suprasti adekvaciai dingusio pasaulio atzvilgiu. Tad yra uzkertamas kelias per meno kurinius nusikelti i praeities pasaulius. Netgi tiksliausi moksliniai antikiniu ar kitu laikmeciu kuriniu leidimai neparodo mums tokiu pasauliu, kokie jie buvo senoves graikams ar viduramziu krikscionims. Nepaisant sitokiu keblumu, Heideggeris islaike negatyvu savo nusistatyma estetizmo atzvilgiu ir sieke parodyti alternatyvaus santykio su meno kuriniu galimybe. Toki santyki jis vadina saugojimu--kas yra meno kurinio vartojimo priesybe (Heidegger, Gadamer 2003: 76). Saugojimas--tai atsiverimas kurinio steigiamai buvimo tiesai kaip istoriniam pasauliui ir atsiverimas paciam kuriniui-daiktui. Nors nera galima adekvaciai suprasti sugriuvusi ir nebeatstatoma pasauli, galima matyti kurinio pajeguma bent is dalies atverti si pasauli arba ivesti mus i visiskai kitokia buvimo ir mastymo erdve. Pastaruoju atveju mes galime sau atverti visai kitokias negu dabar turimos supratimo ir buvimo galimybes. Taip mes kartu iveikiame kasdienisko santykio su tikrove tironija, nes atsisakome iprastiniu nuostatu, vertybiu bei ziniu (Sverdiolas 2003: 56-60).

Komunikacine "Befindlichkeit" savokos reiksme meno filosofijoje

Nors Heideggeris yra nusistates pries estetizma, i jo meno kurinio samprata galima ivesti ir emocinius aspektus. Veikale "Butis ir laikas" filosofas egzistenciskai-ontologiskai aptaria zmogaus emocijas. Heideggeriskoji emociju samprata gali sustiprinti jo izvalga, kad per mena atsiskleidzia istoriskas pasaulis, bei padeti pagristi teigini, kad meno kurinys yra ne tik savitas egzistencinio mastymo instrumentas ar tokio mastymo forma, bet ir komunikacijos su kitais zmonemis vieta, ju individualaus pasaulio raiskos arena. Meno kuriniai estetikos remuose yra traktuojami kaip ivairiausiu isgyvenimu, nuotaiku ar tiesiog emociniu busenu sukelejai. Estetizmas labiau pabrezia ne pati kurini ir jo generuojamas emocijas, kaip tam tikras objektyvias paties kurinio savybes, o suvokeja, tokiu emociju isgyventoja, jo potyrius. Heideggerio meno kurinio samprata siejant su jo poziuriu i emocinius fenomenus, kuriuos jis supranta kaip tam tikrus zmogaus buvimo budus, galima isplesti jo meno filosofija, prideti nauju aspektu. Integravus emociniu fenomenu teorija i istorinio pasaulio tiesos atverimo menu samprata, isryskeja tam tikros meno komunikacines savybes ir galimybes. Tokiu budu Heideggerio meno filosofija gali buti suartinama su estetika ir meno teorija.

Emocinei zmogaus egzistencijos plotmei nusakyti Heideggeris vartoja zodi "Befindlichkeit". Si savoka nurodo kitu dvieju zmogaus egzistencijos parametru--supratimo ir kalbos svarbu aspekta. Kadangi jie yra tarpusavyje susije, suprasti juos galima tik analizuojant koreliatyviai--atskleidziant ivairias siu zmogaus buvimo plotmiu sasajas ir priklausomybes. Heideggeris sako, kad jo vartojama savoka "Befindlichkeit" nurodo i tai, kas paprastai vadinama afektu, jausmu, emocija, nuotaika ar buvimu tam tikroje nuotaikoje. Taciau jis siulo i toki psichologini fenomena ir su juo siejama patirti pazvelgti kiek kitaip. Iprastiniuose supratimuose emocijos gali buti suvokiamos kaip visiskai iracionalios sielos busenos, kuriu reiketu vengti kaip tam tikru veiklos trukdziu ar netgi gedytis tam tikrose situacijose. Kaip supratima ir kalba, taip ir emocijas Heideggeris traktuoja kaip zmogaus buvimo budus.

Zodis "Befindlichkeit" bendriausia prasme nusako emocine busena. Heideggeris sako, jog nuotaika visada skleidzia tam tikra pasaulio supratima. Mes galime nezinoti, kas konkreciai mums sukelia vienokia ar kitokia nuotaika, netgi apskritai galime nesuprasti savo nuotaikos, taciau, nepaisant to, gyvendami toje nuotaikoje, mes ir savo supratima apie daiktus, gyvenima, pasauli konstruosime pagal emocines busenos diktuojamas taisykles. Kalba visada jau yra itraukta i tam tikra jausma ar nuotaika. Kalba yra tam tikra supratimo artikuliacija, bet si artikuliacija kartu yra ir tam tikra emocijos isvestine. Nuotaika nulemia supratima ir jo kalbine raiska. Tad ne tik kalba, bet ir nuotaika yra "buvimo namai". Dasein visada yra kokios nors nuotaikos, kalbiskas supratimas visada yra nuotaikingas buvimas pasaulyje. Skirtingos nuotaikos sukuria skirtingas pasaulio suvokimo perspektyvas. Heideggerio nukaltas terminas "Befindlichkeit" suderina jausmo ir situatyvumo, kaip tam tikro nuotaikingo saves aptikimo, idejas. Tokios nuotaikos ar emocijos yra: baime, rupestis, nerimas, dziaugsmas, panika, nuobodulys ir kt. Nuotaikos yra lyg nesuvaldomai besikeiciantis pasaulio klimatas. Jos yra tam tikras aplinkos ir musu paciu supratimo fonas. Jos daznai yra efemeriskos, kartais negilios ir nepaaiskinamos, jos, kaip tam tikras intuityvus suvokimas, kartais netgi skleidziasi dar pries bet kokia mentaline tikroves reprezentacijos ar veikimo joje strategija. Tad nuotaikos, atrodo, nera tik subjektyvios privacios busenos. Jos specifiskai atskleidzia pasauli, sukurdamos tam tikra jo patyrimo lauka. Nuotaikos gali tik pasikeisti, o ne visai isnykti. Jos nuspalvina musu buvima ivairiose situacijose. Nuotaikos yra zmogaus buvimo budai, daznai nulemiantys netgi vienoki ar kitoki veikima pasaulyje, jos nera tik musu mastymo, darymo ar apskritai veikimo pasekmes, o greiciau tam tikra terpe, is kurios visi sie uzsiemimai kyla (Heidegger 1967: 134-140).

Mastyma, kaip teigia filosofas, taip pat turi lydeti tam tikra emocine busena, tik esant tam tikram emociniam nusiteikimui, galima isiskverbti i kai kuriu filosofiniu problemu gelme. Tokios busenos reiksme parodoma svarstant klausima: "Kodel apskritai yra buviniai, o ne priesingai--niekas?" Sio klausimo nagrinejimas, neieinant i tam tikra filosofineemocine busena, yra tik banalus kasdieniskas ar techniskas zongliravimas zodziais. Autentiskas egzistencinis mastymas neimanomas be specifinio emocinio nusiteikimo (Heideggeris 2004: 45). Heideggerio analize atskleidzia fundamentalu kalbos, supratimo, nuotaiku, laiko sarysi istoriskoje zmogaus egzistencijoje. Nuotaikos, ivairios emocines busenos yra tam tikras pasaulio supratimo, patyrimo ir saveikos su juo pagrindas.

Neapeinant to fakto, kad meno kuriniai sukelia emocijas ar netgi jas skleidzia kaip tam tikras savo savybes, galima matyti, jog netgi emociniu aspektu meno kurinys pastato arba istato zmogu i kita pasauli. Kurinys siuo poziuriu tampa komunikacijos vieta ne tik kaip tam tikras kalbiskas prasmes skleidziantis darinys, bet ir kaip emocini poveiki darantis esinys. Kitas pasaulis emociskai atsiskleidzia kaip kitokia buvimo prasme ir busena, kitoki kulturini pasauli pristato ir is kurinio sklindanti emocija. Menas siuo poziuriu tampa pasauleziuros ir pasaulejautos generatorius, susitikimo su kitu zmogumi vieta. Be to, sitokia meno kurinio samprata jau gali nebenusigrezti nuo tam tikru meno rusiu ir meniniu reiskiniu. Abstrakcioji tapyba, filmai, muzika, taip pat tokie siuolaikinio meno reiskiniai kaip performansai, instaliacijos, konceptualusis menas gali buti aptariami Heideggerio egzistencines ontologijos kontekste kaip komunikatyvus buvimo prasmiu atverejai. Pats mastytojas meno komunikatyvuma traktuoja kaip bendrabuvi: "Kurinio issaugojimas neatriboja zmoniu vienas nuo kito pagal ju isgyvenimus, jis itraukia juos i bendra priklausyma kurinyje vykstanciai tiesai ir taip grindzia ju buvima-kartu ir buvima-vienaskitam kaip istoriska stai-buvimo radimasi is santykio su nepasleptimi" (Heidegger, Gadamer 2003: 72).

Heideggeris meno kurini nagrineja isryskindamas jo, kaip specifinio daikto, jau nebe estetinius, bet ontologinius-egzistencinius aspektus. Galima pastebeti, jog filosofui svarbiausias yra pats kurinio gebejimas atverti zmogui kitas buvimo galimybes, kitokias santykio su pasauliu formas ir uzmegzti per meno kurinius tam tikrus rysius su skirtingomis kulturomis ar pavieniais asmenimis. Pastarasis--komunikacinis aspektas yra isvedamas is pirmojo, Heideggerio teoriniam interesui pamatinis vis delto yra meninio kitu buvimo plotmiu atverimo aspektas. Kita pasaulejauta ar pasauleziura, kuria gali isspinduliuoti meno kurinys, ne visada galima apibudinti kaip pilnaverti, abipusiska kurejo ir jo kurinio suvokejo bendravima. Komunikaciniu prasmiu generavimas dazniau gali buti ivardijamas kaip vienakryptis pranesimas. Tada vyksta tam tikras kurinio perskaitymas, jo prasmiu, emociju sugerimas, kai pats pranesimo autorius nesitiki ar is principo negali tiketis gauti koki nors atsakyma, sulaukti kokios nors reakcijos. Tai pirmiausia pasakytina apie objektinius meno kurinius, kurie yra autonomiski dirbiniai, tam tikros uzbaigtos sistemos: dailes kuriniai, literaturos kuriniai, videofilmai ir pan. Siuo atveju ne tiek svarbi yra komunikacija tarp kurejo ir jo kurinio suvokejo, kiek komunikacija tarp paciu kurinio suvokeju, meno kurinys tada tampa zmoniu susitikimo vieta, sukurianti tam tikra buvimo-kartu galimybe. Taciau, kalbant apie "gyvos" muzikos koncertus ir apie tokias siuolaikinio meno formas kaip--performansai, sokio, teatro eksperimentai ir kt., komunikacija kaip tam tikra abipuse kalbine-emocine saveika tarp autoriaus ar atlikejo ir kurinio suvokejo gali vykti labai aktyviai ir abiem kryptimis.

Isvados

Heideggerio 1. sampratoje meno kurinys suvokiamas kaip istorisku zmogaus buvimo ir supratimo galimybiu atverejas.

2. Nors mastytojas atsiriboja nuo estetizmo, susiejant jo meno filosofija su jo egzistencineontologine emociju teorija, isryskeja komunikacines meno savybes.

3. Kurinys ir emociniu lygmeniu skleidzia buvimo prasmes, yra unikalaus kulturinio pasaulio israiska, individualiu zmogaus pasauliu susitikimo vieta.

4. "Befindlichkeit" koncepcija leidzia sustiprinti meno kurinio komunikatyvuma ir suartinti Heideggerio pozicija su tradicine estetika ir meno teorija.

Literatura

Andrijauskas, A. 1989. Menas ir butis Heideggerio filosofijoje, Krantai 9: 39-45.

Andrijauskas, A. 1995. Grozis ir menas. Vilnius: Dailes akademijos leidykla.

Gaizutis, A. 2004. Estetika: tarp tobulumo ir mirties. Vilnius: Dailes akademijos leidykla.

Heidegger, M. 1967. Sein und Zeit. Tubingen: Max Niemeyer Verlag.

Heidegger, M. 1975. Poetry, Language, Thought. New York: Harper & Row.

Heideggeris, M. 1989. Apie humanizma. Gerio konturai. Vilnius: Mintis.

Heideggeris, M. 1992. Butis ir laikas: rinktiniai rastai. Vilnius: Mintis.

Heideggeris, M. 2004. Metafizikos ivadas, Zmogus ir zodis 4: 45-63.

Heidegger, M.; Gadamer, H. G. 2003. Meno kurinio istaka. Vilnius: Aidai.

Heideggeris, M. 1992. Apie tiesos esme: rinktiniai rastai. Vilnius: Mintis.

Heidegger, M. 1995. The fundamental concepts of metaphysics. Indianapolis: Indiana University Press. Young, J. 2001. Heidegger's Philosophy of Art. Cambridge: Cambridge University Press.

Katalynas, A. 2003. Estetinis suvokimas. Vilnius: Kulturos, filosofijos ir meno institutas.

Kantas, I. 1991. Sprendimo galios kritika. Vilnius: Mintis.

Repsys, J. 1976. Tradicines ontologijos humanizacija M. Heidegerio filosofijoje, Problemos 18: 54-72.

Sverdiolas, A. 2003. Aiskinimo ratas. Hermeneutines filosofijos studijos--2. Vilnius: Strofa.

Steiner, G. 1995. Heideggeris. Vilnius: Aidai. Sliogeris, A. 1979. M. Heideggeris apie meno kurinio prigimti, Problemos 23: 40-51.

William, J.; Richardson, S. J. 1963. Heidegger: Through Phenomenology to Thought. Hague: Martinus Nijhoff.

Iteikta 2012-02-06; priimta 2012-02-13

Edvardas Rimkus

Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Kurybiniu industriju fakultetas, Filosofijos ir politologijos katedra, Sauletekio al. 11, LT-10223 Vilnius, Lietuva

El. pastas: politologija@vgtu.lt
COPYRIGHT 2012 Vilnius Gediminas Technical University
No portion of this article can be reproduced without the express written permission from the copyright holder.
Copyright 2012 Gale, Cengage Learning. All rights reserved.

Article Details
Printer friendly Cite/link Email Feedback
Author:Rimkus, Edvardas
Publication:Coactivity
Article Type:Report
Geographic Code:4EXLT
Date:Mar 1, 2012
Words:4589
Previous Article:Panopticon in a society based on the principles of utilitarianism: the aspects of communication/Panoptikumas utilitarizmo principais grindziamoje...
Next Article:Status of communication persfective in social sciences/Komunikacines perspektyvos statusas socialiniuose moksluose.
Topics:

Terms of use | Privacy policy | Copyright © 2019 Farlex, Inc. | Feedback | For webmasters